Ispanijos šiaurės vakarai: sveiki atvykę į Galisiją! (I dalis)

Galisija – maždaug Lietuvos dydžio regionas, su 3 milijonais gyventojų. Ją sudaro keturios provincijos – Pontevedra, La Korunija, Lugo ir Ourensė. Visų sostinės – tų pačių pavadinimų miestai, o viso regiono – Santiago de Compostela. Įsitaisiusi Atlanto vandenyno pakrantėje, Galisija vilioja ne tik vietinius, bet ir užsieniečius. Ir nors čia turizmas dar neišvystytas taip, kaip Barselonoje, Madride ar Andalūzijoje, keliautojai pamažu atranda šį gamtos apsuptą kampelį.

Vige – didžiausias Europoje uostas

Be įspūdingų kraštovaizdžių, Galisijoje plėtojama pramonė. Pontevedros provincijos Vigo mieste įsikūręs svarbiausias ir didžiausias Europoje uostas. Į šį uostą atplaukia laivai iš viso pasaulio. Didžiausios žuvininkystės kompanijos – Pescanovos – pagrindinė būstinė yra būtent čia. O pati kompanija irgi įsikūrusi netoliese – už 10-15 km esančiame miestelyje Redondela.

E.Garnelytės nuotr./Laivai Vigo uoste

Vigo uostas tęsiasi kelis kilometrus. Einant pro šalį matosi įvairiausi laivai, keliamieji kranai – čia nuolat vyksta darbai. Šiek tiek atokiau nuo pagrindinio uosto, skirto žuvininkystei, yra mažesnė prieplauka, skirta privatiems laivams. Taip pat – stotelė kruizams. Kiekvieną pirmadienį šioje stotelėje tarsi žirniai iš stiklainio pabyra turistai, „apakę“ nuo viso grožio, traukiantys fotoaparatus ir pyškinantys viską, ką pamato. Dėl šios priežasties, šalia prieplaukos esantis prekybos centras yra labai brangus. Vietiniai čia nedažnai apsiperka.

Vigiečių teigimu, uoste dirba daugiau nei pusė miesto gyventojų. Tikriausiai kita pusė dirba „Citroen“ kompanijoje arba pažįsta bent vieną, turintį kažką bendro su ja. Teko girdėti, kad čia dirbo ir viena lietuvė.

Turėti didžiausią uostą Europoje – ne vien pasididžiavimas, bet ir problema. Būtent šis uostas yra jungtis tarp Pietų Amerikos ir Europos narkotikų kelių. Būtent čia keliauja didžiulės jų siuntos. Vis dėlto pastaraisiais metais reikalas šiek tiek susitvarkė ir siunčiamų narkotikų kiekiai apmažėjo.

Grožio ir ramybės skiltelė

Kadangi pažintį su Galisija pradėjome nuo Pontevedros, pasilikime čia dar šiek tiek ir aplankykime įspūdingo grožio salas Islas Cies, esančias vadinamojoje žemojoje upėje (Rias Baixas – galiciškai). Cies – vienas Atlanto vandenyno salynų, nuo 2002-ųjų priklausantis vandenyno salų draustiniui. Šias salas sudaro kelios mažesnės – didžiausia, esanti šiaurėje – Monteagudas, vidurinė – Montefaras ir pietinė – San Martinjas. Ši yra truputėlį atokiau nuo kitų dviejų, pasiekiama tik asmenine jachta ar kateriu.

Monteagudą ir Montefarą aplankyti gali visi. Sezono metu kiekvieną dieną iš Vigo uosto išplaukia laivas su gausybe kalnų, saulės ir smėlio išsiilgusių turistų. Vis dėlto dėl nacionalinio objekto statuso  šiek tiek ribojamas norinčiųjų patekti į salas skaičius. Ypatingai tų, kurie nori praleisti čia naktį. Stovyklavietėje gali pasilikti kiekvienas, prieš tai rezervavęs vietą tam tikram skaičiui žmonių ir egzistuoja viena taisyklė: svečias negali pasilikti ilgiau nei 15 dienų. Monteaguas ir Montefaras yra sujungti Rodo paplūdimio. Prieš kelerius metus britų dienraštis „The Guardian“ paskelbė šį paplūdimį gražiausiu pasaulyje. Išties, jis simpatiškas – galimybė pamatyti ir už kelių kilometrų esantį Vigą, ir atvirą vandenyną atima žadą. Vis tik aš asmeniškai nedrįsčiau teigti, jog šis paplūdimys – gražiausias pasaulyje.

Islas cies – ne vien smėlis ir vanduo. Čia galima susiorganizuoti ir žygį į kalnus. Aukščiausias – 111 m Principo kalnas. Žinoma, aukštis ne įspūdingas, tačiau mankštelės kojoms tikrai bus. Maršruto ilgis – tris kilometrai. Pasiekusiems viršūnę, prizas – įstabi Atlanto vandenyno panorama ir bangų mūšos melodija.

Norintiems daugiau aukščio, patartina užkopti į kiek tolėliau įsitaisiusį Monte Faro švyturį. 175m – iš tokio aukščio žvelgsite į vandenyną ir Cies fiordus. Šis 7 km maršrutas susilaukia itin daug lankytojų dėmesio. Prie švyturio dažnai pietauja turistų grupės ar pavieniai asmenys, fotografijos mėgėjai surengia ištisas fotosesijas.

Monte Faro pastatytas 1851-1853 metais. Iki 1960-ųjų jis buvo apsuptas gyventojų ir tų, kurie jį prižiūrėjo. Šiuo metu švyturys veikia automatiškai.

Taip pat Islas Cies suteikia galimybę stebėti paukščius, tokius kaip kirai ar kormoranai. Pasisekus, galima pamatyti ir praskrendantį sakalą.

E.Garnelytės nuotr./Galicijos žaluma: La Korunija

Rugsėjo pabaigoje maršrutai iki salų baigiami iki kitų metų gegužės ar birželio, priklauso nuo to, kokie orai Galisijoje. Čia labai tipiškas lietus, prasidedantis spalio-lapkričio mėnesiais, ir pasibaigiantis gegužę-birželį. Šiais mėnesiais pila kaip iš kibiro nuo ryto iki vakaro. Tiesa, pasitaiko saulėtų savaičių, bet po jų vėl grįžta „šlapiasis“ periodas.

Per amžių amžius minamas kelias

Palikus Atlanto salyną, kilkime šiek tiek į šiaurę, pravažiuokime pro pajūrio kaimelius, kupinus tipiškų akmeninių namukų ir bažnyčių, ir sustokime regiono sostinėje Santiago de Composteloje, La Korunijos provincijoje. Sustokime prie įvažiavimo į miestą. Ką matome? Ogi begalę piligrimų su didžiulėmės kuprinėmis, vandens buteliukais ir sportine apranga. Visi jie seka ženklą, kuriame mėlyname fone pavaizduota kriauklė – Santiago simbolis. Šių žmonių tikslas – jau nuo IX amžiaus tarp krikščionių piligrimų pažįstama katedra. Santiago piligrimų kelias puikiai žinomas visame pasaulyje, juo kasdien eina tūkstančiai tikinčiųjų.

E.Garnelytės nuotr./Santiago de Compostela katedra

Kiekvienas norintysis gali pasirinkti kelio atkarpą, kurią nori įveikti. Tai gali būti Prancūzijos, Portugalijos ir kt. keliai. Pasirinkus kelią, jo pradžioje susirandamas „taškas“, kuriame kiekvienas gauna piligrimo kortelę. Su ja jie gauna nakvynę, bei antspaudą už nueitą atstumą. Žygeiviai miega nakvynės namuose, hosteliuose, ar sporto kompleksuose. Tai prabanga nepasižyminčios vietos, bet jų savininkų paslaugumas ir pagarba keliautojams kompensuoja viską. Pasiekus tikslą, piligrimai gauna diplomą, kuriame nurodoma, kiek kilometrų nueita. Praėjusieji, 2010-ieji metai buvo šv. Jokūbo metai, tad Santiago sulaukė milijonų piligrimų.

Tačiau Santiago de Compostela žinomas ne vien tikėjimo prasme. Šioje nedidukėje Galisijos sostinėje įsikūręs penkis šimtus metų skaičiuojantis Santiago universitetas. Čia mokytis suvažiuoja studentai iš visos Galisijos bei kitų regionų. Beje, atvykėliams iš kitų regionų, gali būti šiek tiek sunkiau studijuoti, nes dalis dėstomų dalykų dėstomi galisų kalba.