Jei nuspręstumėte Indijoje vairuoti patys (2-oji dalis)

Kolegos žurnalistai iš įvairių Indijos automobilinių leidinių, TV laidų ir radijo stočių (Indijos metų automobilio rinkimų komisija) draugiškai klausinėja, į kurią Indijos vietą planuoju važiuoti, kiek laiko skirsiu 100 kilometrų įveikimui, kaip žadu orientuotis? Optimistiškai suokiu, kad net Sibire lengvai nuvažiuoju po 1000 ir daugiau kilometrų per dieną, turiu navigacinę sistemą ir naujausius Indijos žemėlapius.

Jie gudriai šypsosi. Klausimą „ar nevertėtų pasiimti vietinio vairuotojo?“ praleidžiu pro ausis, bet jie ir toliau paslaugiai pataria į ekipažą priimti bent vietinį vedlį, žinantį kelius. Skamba kiek neįprastai, bet kam tas šturmanas? Žemėlapį turiu, keliai jame pažymėti, kas čia neaišku?

Pasirodo, dauguma indų, galinčių nusipirkti automobilį, laisvai gali pasisamdyti ir vairuotoją. Šis darbas (jei reikia 24 val. per parą) vertinamas vos 100–200 JAV dolerių per mėnesį, o šturmaną keletui dienų gali pasamdyti išvis pigiai. Atvykę europiečiai turistai patys nevairuoja (nebent turi būtent tokį tikslą), automobilių nuoma neišvystyta, o taksi paslaugos nebrangios. Dirbantys europiečiai vairuoja labai retai. Nėra prasmės, nesaugu – tokį atsakymą gaunu iš vokiečio, dirbančio „Škoda India“ vadovu.

Aš taip pat turiu klausimų indų kolegoms. Ar daug kelių policijos pareigūnų, ar yra greičio kontrolė, kiek promilių leidžiama „įpūsti“ (jei planuojate maitintis kur papuolė, stipresnio alkoholinio gėrimo patiekalas „po maisto“ gali išgelbėti nuo laiko praleidimo tualete), kokius dokumentus turiu pateikti, ką daryti įvykus avarijai? Po tokių klausimų uždavimo dauguma į mane žiūri kaip į ufonautą.

Apie greičio matuoklius jie yra girdėję, kad Indijoje kokie 5 vnt. tikriausiai yra, bet pridūrė, kad veikia tik koks vienas (gal). Greičio ribojimo ženklus retsykiais gali pamatyti, o kontrolės nėra. Super – greitį rinksimės patys (kaip vėliau paaiškėjo, nelabai ką ir pasirinksi). Pareigūnų keliuose yra, dažniausiai tai juokingomis uniformomis aprengti sankryžų reguliuotojai su švilpuku ir medine lazda. Ką jie ten mojuoja, tai tikriausiai tik patys ir supranta, o švilpuko garsą išskirti iš tuo pat metu riaumojančių ir signalizuojančių ratuotų padarų parado – neįmanoma. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad pareigūnai (nežinau, kaip jie vadinasi) stabdė tik vieną kartą – įvažiuojant į Varanasį. Atsakymas „From Sauth Afrika“ į klausimą „Where are you from?“ tiko, tai nieko daugiau ir neklausė. Išdidžiai pareiškus, kad esi iš Lietuvos, gali tekti ilgai pasakoti ir traukti iš bagažinės gaublį.

Esu girdėjęs gandą, kad Indijoje europiečiams draudžiama vairuoti, kad netinka mūsų vairuotojo pažymėjimai. Pasakos… Sėkmingai galima važiuoti su partijos nario pažymėjimu, sporto klubo abonentu, ar bibliotekos nario dokumentu. Aišku, vairuotojo pažymėjimas būtų privalumas (ramiau). Mano draugas, „Auto Bild India“ vyriausiasis redaktorius Yogendra Pratapas, pasakojo, kad jau kokius septynerius metus jo niekas nėra sustabdęs. O važiuoja jis tikrai daug, organizuoja automobilių bandymus, žurnalistines keliones, dalyvauja varžybose, yra įvairių važiavimo rekordų autorius.

Apie tai, ką reikėtų daryti įvykus avarijai, niekas rišliai papasakoti nesugebėjo. Ta proga įteikė mobilųjį telefoną su indiško operatoriaus kortele ir pasakė: „Skambink mums“.

Trijų dienų vairavimo Indijoje repeticija Delyje baigėsi. Rytoj judam į pietus…