Jei nuspręstumėte Indijoje vairuoti patys (VI)

Keliuose baisybinė makalynė. Atrodytų, išvažiavai iš miesto ar gyvenvietės ir bus lengviau. Nieko panašaus. Automobiliais indai keliauja mažai, jei reikia kur toliau, važiuoja traukiniais arba skrenda lėktuvais. Nežiūrint į nieką, keliuose pilna įvairių transporto priemonių. Indijoje gyvenimas verda šalia kelio ir ant kelio.

Per keletą dienų intensyvaus vairavimo sužinai indiško eismo paslaptis ir savotiškai atbunki. Niekas nebestebina ir nebepiktina. Svarbiausia nesinervinti ir į nieką neatsitrenkti. Šventos karvės vaikšto po kelią taip, kaip joms patogiau, o žmonės kopijuodami šventenybes daro tą patį.

Atvažiuojame į dar vieną žymų Indijos miestą – Orčą (pastatytas 16 a.). Kažkada Orča buvo labai galinga centrinės Indijos karalystė. Viduramžiškas vaizdelis džiugina šventyklomis, rūmais ir memorialais. Tvirtovės kompleksą sudaro trys didžiuliai rūmai, esantys netoli vienas kito. Vienuose iš jų įsikūręs kompleksas su viešbučiu ir restoranu. Visai nieko būtų pagyventi tokio senumo ir istorinės svarbos pastate... Deja, pagal planą dar teks važiuoti toliau.

Svarbiausia nesinervinti ir į nieką neatsitrenkti. Šventos karvės vaikšto po kelią taip, kaip joms patogiau.

Turistų nelabai daug, tikriausiai ne sezonas. Netipiškos išvaizdos rusai (Sankt Peterburgo dailės akademijos dėstytojai), italas su dviračiu, išvykęs penkiems mėnesiams pakeliauti po Aziją, ir grupelė japonų, niekuomet neišjungiančių savo vaizdo kamerų. Įdomu, ar jie kada nors peržiūri filmuotą medžiagą? Jaukus (ir net palyginti švarus) miestelio centras pavirto turgaviete. Čia galima nusipirkti visokiausių meno dirbinių iš medžio, metalo ir akmens ar nebrangiai apsirengti vietinių dizainerių šedevrais.

Gero po truputį, judam Khadžuraho link. Tai dar viena garsi ir gausiai turistų lankoma vieta Indijoje. Įvažiavus į miestelį nustembam pamatę nuorodas. Vienas šventyklų kompleksas į dešinę, kitas į kairę… Klaust nereikia, bet čia kur buvęs, kur nebuvęs prisistato uolus jaunuolis, labai norintis pagelbėti nieko nesuprantantiems turistams. Galima juo atsikratyti, bet kartais apsimoka turėti vedlį, o ir kainuoja nedaug. Gidas puola dirbti pasakodamas istoriją, minėdamas miesto įkūrėjų vardus ir įvykius. Prisiminti sunku, tad geriau daugiau laiko skirti reto grožio ir atlikimo technikos smiltainių statiniams. Khadžurahas intriguoja šventyklų skaičiumi, originalumu ir žinoma erotine tematika. Gidas rodydamas į reljefus ant bet kurios sienos paslaptingai taria „kamasutra“. Erotinių pozų demonstravimo svarba gerokai perdėta. Norint ką nors pamatyti reikia ilgai ir nuobodžiai studijuoti reljefus. Dauguma skulptūrų ir reljefų pasakoja apie viduramžių vietos žmonių gyvenimą, darbą ir t.t.