Sirija iki pilietinių neramumų: Damasko turgus ir magiška didybė (I dalis)

Pabuvoti Sirijoje ir neapsilankyti jos turguose – na, tai beveik tas pats, kas lankytis Paryžiuje ir nematyti Eifelio bokšto. Neveltui viena iš Damasko įžymybių yra laikomas El Chamidijos turgus...

Turgus, kuriame noris visko

Prekių čia gausybė: jos kabo virš galvų, puikuojasi po vitrinų stiklais, guli sukrautos ant žemės. Ko tik čia neesama! Audinių, kalto metalo ąsočių su siauru kakleliu, senovinių durklų, kaljanų...Kalnai megztinių, staltiesių, pagalvėlių... Surišti batai kabo tarsi svogūnų pynės. Kas ir kada visa tai nupirks? Bet patyręs pardavėjas vos žvilgtelėjęs nustatys, koks jūsų kojos dydis ir kokia avalynė jums reikalinga. Ir retai kas atsispirs jo patarimui.

sxc.hu nuotr./Damasko turgus

El Chamidija – tai ne tik tūkstančiai prekystalių, bet ir mečetės, meistrų dirbtuvėlės, kirpyklos, kavinukės... Šašlykų kepėjų veiksmai primena ritualą: avienos gabaliukai, suverti ant iešmų, lėtai sukasi ties žioruojančiomis anglimis, taškydami riebalus ir skleisdami svaiginantį aromatą. Daržovių pardavėjų rankose mikliai juda peiliai, pjaustydami svogūnus ir morkas. Meistrai suka iš ožkų vilnų lankus, prilaikančius skareles, ties dujų liepsnele palinko juvelyras, „burtininkaujantis“ prie sidabrinės apyrankės... O štai kaltinių geležies dirbinių meistras leido sau pusvalandį pailsėti. Užsitraukė kaljaną, prisimerkė...

Greta kilimų cechas – Nofara. Sirija nuo seno garsėja kilimais. Juos audė moterys – namuose, prie šaltinio, besirengdamos tekėti arba besilaukdamos kūdikio. Gatavus kilimus jos mesdavo po praeivių kojomis. Vėliau plaudavo, džiovindavo ir iškabindavo garbingoje namų vietoje. Esama kažko bendra tarp kilimo ir rytietiškos muzikos: kiekvienas mazgelis, tarsi melodija, įsilieja į bendrą foną. Kilimai, kaip muzika, būna skirtingi: liūdni ir džiaugsmingi, ramūs ir nerimastingi. Senoviniai kilimai neįkainojami. Štai kodėl taip kruopščiai meistrai atkuria jų nepakartojamą ornamentą.

M.Jankutės nuotr./Suvenyrų iš smėlio gamintojas

Esama El Chamidijoje ir prieskonių eilių. Tai – augalijos karalystė. O kokie kvapai! Būta laikų, kai dėl prieskonių vykdavo karai, iš Europos būdavo rengiamos ištisos ekspedicijos. Ir šiandien be jų gausybės rytietiška virtuvė neįsivaizduojama. Perkame gido rekomenduotus rudo atspalvio bcharato miltelius – geriausią prieskonį mėsai ir žuviai. O štai čia šafrano lapeliai, suteikiantys auksinį atspalvį plovui, baltos imbiero šaknys, paverčiančios tešlą aromatinga, mums jau pažįstami muškato riešutai, mėtos ir kmynai... Ne, čia ne vien turgus, čia – tikra liaudiška vaistinė. Štai gėlių arbatą – zguratą – pardavėjas rekomenduoja gerti nuo galvos skausmo ar pajutus skrandžio spazmus. Gėrimas iš raudonų hibiskuso žiedelių – karkadė – reguliuoja kraujospūdį. Egzotikos mėgėjams šiame turguje siūloma į miltelius sutrinto džiovinto driežo – sakankuro. Sumaišytas su medumi, jis pakelia tonusą. O dūmai, sklindantys nuo įkaitusio akmens – chadžaras – nuima nužiūrėjimą ir apžavus. Na ir, žinoma, jokia moteris nepraeis pro prekystalius su chna ir basma – geriausiais gamtiniais dažikliais.

Margoje pirkėjų minioje dauguma – vyrai. Turgus, pirkiniai tradiciškai – jų šeimyninė pareiga. Kartais šmėkšteli tatuiruoti beduinių veidai. Prie prekystalių su suvenyrais susispiečia turistai. Stiklinėmis žvangina gėrimų pardavėjai. Vienu žodžiu, egzotika, egzotika...

M.Jankutės nuotr./Atvykėliai viliojami papoušalais

Ir apžiūrinėdama prekes, ir derėdamasi, pajutau, jog šiame turguje tvyrančios atmosferos net lyginti negalima su egiptietiškais turgumis. Startinė prekių kaina El Chamidijoje paprastai telpa į protingus rėmus, be to, ir derybos, privalomos rytietiškiems turgams, praeina ne taip varginančiai. Jeigu paskutinė pardavėjo užsiprašyta kaina jūsų nepatenkins, teks ieškoti kito prekystalio. Vietos pardavėjai čia išlaiko savo orumą – niekas nestvarsto jūsų už rankų, kaip Egipte ir neužsiplėšia pradinės „kosminės“ kainos. Beje, vieta turguje paprastai persiduoda nuo tėvo sūnui kaip palikimas.

sxc.hu nuotr./Damasko kilimai

Damasko mūruose – gyva istorija

Rytais, išėjus į viešbučio  balkonėlį, smagu stebėti, kaip bunda milijoninis Damaskas. Viena po kitos kyla priešais esančio namo žaliuzės, moterys ima laistyti balkone esančias gėles, kratyti kilimėlius. Kažkokio vaiko pirštukai bando išmokti groti gamą. Sugirgžda melionų prikrautas vežimaitis – jo savininkas skuba į turgų. Kanopėlėmis grindiniu nukaukši ilgaausis asilėlis, nešinas kažkokią naštą. Pravažiuoja su savo cisterna mazuto pardavėjas, pranešdamas apie save šaižoku garsiniu signalu. Sutarška kažkieno užvedamas senutėlis „Volkswagenas“. O iš mažytės priešais įsikūrusios kepyklėlės padvelkia skanus ką tik iškeptos duonos aromatas. Užsuktum į tokią kepyklėlę ir išvystum, kaip tavo akyse kepėjas traukia iš krosnies aukso spalvos paplotėlius su kiek apdegusiais krašteliais. Juos sirijiečiai perka pagal svorį, dešimtimis...

M.Jankutės nuotr./Jaunos Damasko gyventojos

Kiek tokių rytų regėjo Damaskas per savo tūkstantmečius? Juk žmonės gyveno čia dar iki biblijinių laikų. Augino kviečius, suko puodų žiedimo ratus, vieni iš pirmųjų žemėje išmoko lydyti plieną. Čia buvo Ugarito valstybė, davusi pasauliui abėcėlę, klestėjo nuostabioji Palmyra, kurios griuvėsiai iki šiol stebina žmoniją... Damasko istorija – tai Sirijos istorija. Ji – pilna kraujo, intrigų, įsiveržimų. Esanti Europos, Azijos ir Afrikos sankirtoje, Didžiųjų prekybos kelių trasoje, Sirija visada buvo susidūrimų arena.

Senovėje Damaskas buvo didžiulės valstybės, į kurią įėjo ir Izraelio žemės, sostine. Maaliulio apylinkėse ir šiandien kalbama aramėjų kalba – Kristaus kalba... Bėgo amžiai. Aramėjiškasis Damaskas krito nuo asirų smūgių, vėliau po šią žemę kaip viesulas praėjo mongolai ir persai, ją buvo užkariavę romėnai ir bizantiečiai, bandė pavergti kryžiuočių riteriai. Keturis šimtmečius čia šeimininkavo turkai, vėliau – prancūzai. Ir tik 1946 –aisiais liaudis, troškusi laisvės, pagaliau ją atgavo. Šalis tapo nepriklausoma Sirijos Arabų Respublika. Ironiška, tačiau tos pačios respublikos piliečiai dabar bando išsilaisvinti iš žiauraus valstybės lyderio Basharo al Assado kruvinų represijų.

Arabiškas Damasko vardas – Dimašk. Iš kur jis? Pasak vienos versijos, jis kilęs iš senovės žydų žodžio „današ“, reiškiančio „pralietą kraują“. Dar Damaską vadino „El Šamu“, o tai, išvertus iš arabų, reiškia „esantis šiaurėje“. Neginčytina viena: už savo gimimą miestas turi būti dėkingas gausybei vandens. Jis juk įsikūręs prie Barados upės, girdančios aplink save esančią oazę – derlingąją Gutą – Damasko maitintoją.

M.Jankutės nuotr./Damasko kampelis

Senovėje kalbėta: „Jeigu Alachas nori apdovanoti žmogų, jis dovanoja jam kelionę į Damaską“. Pats Pranašas, pasigėrėjęs žydinčia Guta, nesiryžo antrąsyk įžengti į ją, sakydamas, jog žmogui leista aplankyti rojų tik vieną kartą. Gutos sodai jam tapo žemiškojo rojaus įvaizdžiu. „Aš pažadu jums sodus!“ – taip prasideda Korano sura.

Gutoje skleidžiasi rožės, sirpsta vynuogės ir alyvuogės, čiurlena upeliai. Bet gausa neateina pati: reikia tręšti dirvą, laistyti augalus, o vandens dažnai trūksta. Iki šiol Sirijoje darbuojasi senoviniai vandens kėlimo ratai. Šitiek amžių prabėgo, o jie vis girgžda ir girgžda, dovanodami vandenį laukams...

Damasko mūruose – gyva istorija. Čia jūs rasite ir antikinį meną, ir viduramžių šedevrus, ir ažūrinę rūmų architektūrą, ir modernų šiuolaikinį stilių... Romėnai paliko šventyklų kolonas, akvedukus, miesto sienas su Marso, Veneros, Merkurijaus vartais. Išlikusi Tiesioji gatvė – Via Rekta, kurioje kažkada gyveno būsimasis apaštalas Paulius. Tiesa, tada jį vadino Sauliumi, ir buvo jis krikščionių persekiotojas. Ši vieta kiekvienam čia apsilankančiam krikščioniui – šventa, taigi gidas ją jums būtinai parodys.