Konkursas „Atrandu Lietuvą!“. Gimnazistės kelionė po Aukštadvario regioninį parką

Pasidomėjau, kas gali tapti regioniniu parku. Tai teritorijos,  kuriose gausu tam tikram šalies regionui būdingų ir svarbių kraštovaizdžių. Regioniniuose parkuose steigiamos saugomos teritorijos – rezervatai, draustiniai. Parkuose yra saugomi gamtos objektai. Visa tai aš perskaičiau enciklopedijoje. Ar įdomu bus keliauti po Aukštadvario regioninį parką paskaičius tokią sausą teoriją? Manau, nelabai. Gal būtų įdomiau keliauti po Aukštadvario regioninį parką ir prisiminti įvairias istorijas, legendas? Nusprendėme keliauti kitaip...

Važiuodami į Aukštadvarį iš Trakų pasiekėme Strėvą. Strėvoje galima ne tik ežere pasimaudyti, bet ir aplankyti Strėvos įgriuvą. Legenda pasakoja, kad įgriuvos vietoje kažkada stovėjo smuklė, kurioje ,,uliavojo“ velniai ir pasileidę vyrai. Smuklė buvo prakeikta, todėl ji prasmego. Susidarė įgriuva. Žmonės pasakojo, kad ir dabar iš duobės sklinda keisti garsai. Pasiklausėme ir mes, bet jokių garsų neišgirdome.

Keliaujame toliau. Beveik jau pasiekėme Aukštadvarį, kai pamatėme rodyklę ,,Nikronių akmuo“. Kol važiuojame link Nikronių akmens, išgirdau pasakojimą, kad akmenyje yra duobutė. Duobutėje nuolat telkšo vanduo. Žmonės duobutėje esančiu vandeniu prausdavosi akis, nes vanduo gydė. Pasveikę žmonės prie akmens padėdavo pinigų, tačiau akmuo pinigų nepaimdavo tol, kol iš žmogaus pinigų už Mišias bažnyčioje nepaimdavo klebonas. Įdomu ir mums buvo pamatyti stebuklingą Nikronių akmenį su duobute ir vandeniu.

Grįžtame atgal į pagrindinį kelią ir važiuojame toliau link Aukštadvario. Tik įvažiavę į Aukštadvarį dešinėje pusėje pamatome piliakalnį. Šis piliakalnis dar vadinamas Kartuvių kalnu. Yra pasakojama, kad caro pagalbininkai ant šio kalno korė 1963m. sukilimo dalyvius. Nejauku buvo lipti į šį piliakalnį žinant tokią jo istoriją.

R.Anušauskaitės nuotr./Ant Kartuvių kalno

Apžiūrėję Kartuvių kalną, važiuojame toliau link kito piliakalnio, kuris dar vadinamas Aukštadvario piliakalniu. Apie jį yra pasakojama, kad čia kadaise stovėjo pilis. Pilyje gyveno valdovas su savo dukra. Kartą mergina sugalvojo pasivažinėti kalno keliukais. Pasikinkė keturis arklius, pasiėmė skrynią pinigų ir mažą šuniuką. Tačiau pasibaidė arkliai ir karieta nuskriejo tiesiai į ežerą. Nuskendo pilies valdovo dukra su visa karieta. Dar ir dabar ežere galima pamatyti plaukiojant gražią skrynią, ant kurios tupi mažas šunelis. Kol nuo Aukštadvario piliakalnio stebėjome ežerą, taip norėjau pamatyti ant skrynios plaukiojantį šunelį. Deja...

R.Anušauskaitės nuotr./Velnio duobėje

Nulipome nuo piliakalnio ir patraukėme link Velnio duobės. Tai įspūdingas gamtos paminklas, su kuriuo taip pat susijusi legenda. Pasakojama, kad toje vietoje, kurioje dabar yra Velnio duobė, kadaise stovėjo bažnyčia. Eidamas keleivis pro bažnyčią pamatė kunigą su mergina. Keleivis neiškentęs pasakė: „Kad tu skradžiai žemės!“ Taip ir nutiko. Bažnyčia prasmego su viskuo. Dar ir dabar galima išgirsti bažnyčios varpus skambant.

Tiek legendų ir įvairių pasakojimų kelionės po Aukštadvario nacionalinį parką metu išgirdau iš savo mamos. Supratau, kad šitaip keliauti yra be galo įdomu. Tarsi į gerai žinomus dalykus pažvelgtum kitomis akimis.