Ar „piratavimo mokestis“ išspręstų virtualių vagysčių problemą?

Kalbos apie tokių mokesčių įvedimą sklando jau kelerius metus. Tai svarstė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Kanados ir kitų šalių vyriausybės. Tačiau kol kas kalbos liko kalbomis.

Šias diskusijas nusprendė pagyvinti EP Kultūros ir švietimo komitetas, užsakęs specialią studiją. Jos tikslas – išsiaiškinti „piratavimo mokesčio“ įvedimo galimybes ir galimas pasekmes.

Prieš kelis mėnesius tyrimas buvo baigtas, o su išsamia, daugiau nei šimto puslapių, ataskaita leista susipažinti visiems susidomėjusiems.

Sumažintų piratavimą

Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti politines ir ekonomines „piratavimo mokesčio“ perspektyvas, atsižvelgiant į tendencijas, rinkos dalyvių nuomonę ir naudą vartotojams.

„Ši sistema suteiktų galimybę teisių turėtojams leisti vartotojams legaliai dalintis failais „peer-to-peer“ protokolu, už tai atsiskaitant kolektyviniu būdu. Ši galimybė būtų ribojama teisėmis, kurios yra būtinos atsisiųsti turiniui (pvz., atgaminimo teisė ir labai ribota platinimo teisė). Mokestį galėtų surinkti interneto paslaugų tiekėjai, o padalintų autorių teisių gynimo organizacijos. Tai padėtų surinkti daugiau pajamų turinio kūrėjams ir sumažintų piratavimo mastus“, – rašoma dokumente.

Kadangi piratavimo internete mastai yra milžiniški, o kiekvienas bandymas griežtinti įstatymus ar nubausti vartotojus susilaukia visuomenės nepasitenkinimo, siūloma tiesiog įvesti nuolatinį mokestį.

Sumažintų žalą

Toks mokestis būtų renkamas kiekvieną mėnesį ir garantuotų vartotojams indulgenciją – jie galėtų asmeninėms reikmėms dalintis kokiu nori audiovizualiniu turiniu (t.y. vaizdo ir garso medžiaga).
Mokesčio dydis turėtų būti pasirinktas atsižvelgiant į kūrėjų interesus ir jų patiriamus nuostolius dėl piratavimo internete, tačiau pakankamai mažas, kad jį sutiktų mokėti vartotojai.

Dokumento autoriai teigia, kad šis mokestis galėtų būti nuo 2 iki 6 eurų (7–21 Lt) per mėnesį. Optimalus siūlymas – 5 eurai (17 Lt).

„Tai leistų surinkti daugiausia pajamų ir turi geriausią šansą pasiteisinti, ypač jei vartotojui būtų suteikiama galimybė atsisiųsti didelį kiekį turinio“, – rašoma ataskaitoje. Taip pat priduriama, kad viršijus numatytą kiekį būtų galima taikyti didesnius mokesčius.

Ši sistema užtikrintų teisingą atlygį autoriams už jų kūrinių kopijavimą ir leistų vartotojams jaustis ramiau siunčiantis filmus, muziką, knygas ir kitą turinį.

Kyla dvejonių

Nepaisant naudos, kurią tokia sistema galėtų atnešti, kyla nemažai klaustukų. Tarkime, kiek ir kokių vartotojų turėtų mokėti tokį mokestį, o kas galėtų būti „atleistas“? Veikiausiai, nuo jo turėtų būti atleistos verslo įmonės, taip pat sudaryta galimybė mokesčio nemokėti vartotojams, kurie nesinaudoja „torrent“ tinklais.

Be to, kaip turėtų būti dalijami surinkti pinigai? Šiuo metu autorių teises ginančios organizacijos neatsižvelgia į tai, kaip internete platinami kūriniai, o ir priemonių tam sekti nėra.

Ir, svarbiausia, kaip įkalbėti didžiąsias kompanijas dalyvauti šioje sistemoje? Nors visi pripažįsta, kad „piratavimo“ žada yra milžiniška, o toks mokestis padėtų bent kiek ją sušvelninti, vargu ar turinio kūrėjai sutiktų už kelis eurus vartotojui leisti siųstis daugybę filmų ar muzikos kūrinių.

Smūgis verslui

„Piratavimo mokestis“ taip pat gali turėti neigiamų pasekmių. Gavę teisę siųstis autorių teisių saugomus kūrinius nemokamai ir neribotai vartotojai gali nusisukti nuo legaliai tokį turinį siūlančių tarnybų, pvz., internetinių muzikos parduotuvių, filmų nuomos svetainių ir kt.

„Nepanašu, kad yra lengvas situacijos sprendimo būdas, kurį pasirinkus laimėtų visos pusės, ar net sprendimas, kur „skriauda“ būtų padalinta visiems tolygiai“, – pripažįsta ataskaitos autoriai.

Ar kada nors „piratavimo mokestis“ taps realybe parodys laikas. Tačiau akivaizdu, kad problema egzistuoja, o realių ir efektyvių jos sprendimo būdų kol kas nėra.