Nuomonė: Autorių teisės – kaip ant žemės, taip ir internete

Istorijos ir faktų nekartosiu, juolab, kad apie situaciją išsamiai galite pasiskaityti čia. Aš noriu akcentuoti porą dalykų, kurie, mano manymu, praslydo naujienų autoriams ir komentatoriams pro akis. Pabrėžiu, kad tai mano nuomonė, o pačių tinklaraštininkų mintis rasite jų tinklaraščiuose.

Tinklaraštininkų teisės nesiskiria nuo  kitų kūrėjų teisių.

Man ne pirmą kartą kyla įtarimas, kad nemažai Lietuvos interneto vartotojų yra įsitikinę, kad internetas yra už šio realaus pasaulio, kažkur anapus, o kartu ir už teisės ribų, kad jame galioja (jei iš viso galioja) kažkokie kiti įstatymai.

Internetas nėra laukiniai vakarai. Jame galioja tie patys „žemiški“ įstatymai. Ar jūs parašote knygą, ar žinutę į savo tinklaraštį, įstatymas jums suteikia tokias pačias teises ir saugo tokius kūrinius vienodai. Atskiro autorių teisių įstatymo internetui mes neturime.

Tai, kad kūrinys paskelbtas tinklaraštyje, nereiškia, kad jį bet kas gali nukopijuoti.

Netiesa, kad kūrinys, patekęs į internetą praranda bet kokią apsaugą, o jei autorius paskelbė savo kūrinį interneto puslapyje, tai jis prarado bet kokias su tuo kūriniu susijusias teises.

Andrius Iškauskas.

Autorius turi teisę pasirinkti, kaip ir kur paskelbs savo kūrinį, o taip pat uždrausti kitiems jį kopijuoti ir paskelbti. Aptariamas tinkalraštininkų nepasitenkinimas, mano nuomone, ir kilo pirmiausia dėl to, kad iš autorių buvo atimta teisė nuspręsti, ką jie nori daryti su savo kūriniais.

Ne materialiniai nuostoliai svarbu. Svarbiausia tai, kad autorius pats galėtų pasirinkti, kaip jo kūrinys bus naudojamas. Tokiu atveju vieni leis kopijuoti ir skelbti savo kūrinius bet kaip, kiti – nustatys kažkokias sąlygas, o treti visai viską uždraus. Argumentas, kad kūrinių nukopijavimas ir paskelbimas kitur tik naudą neša pačiam autoriui yra neadekvatus. Autoriai patys tegu sprendžia, kas jiems geriau. Tai jų pasirinkimas ir jų teisė. Galimybė rinktis bei prisiimti to pasirinkimo pasekmes ir yra laisvė.

„Blogorama“ iš esmės skiriasi nuo „Google Reader“.

Pagrindinis skirtumas yra tas, kad „Google Reader“ yra tik įrankis, kuriuo naudodamasis vartotojas pats susideda tą srautą, kurį nori. Tuo tarpu „Blogorama“ ima tą turinį, kurį administratorius parenka, ir padaro jį viešai prieinamu internete (taip formaliai teisiškai tai vadinasi).

Akivaizdu, kad darydamas RSS srautą prieinamu tinklapio valdytojas tokiu būdu išreiškia sutikimą, kad vartotojai jį imtų ir skaitytų. Skaitytų per „Google Reader“ ar kitus „online“ ar „stand-alone“ agregatorius. Tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad tokiu būdu tinklapio valdytojas sutinka, kad jo kūrinys būtų patalpintas į svetimą svetainę, o dar neaišku kokią svetainę, kokie kūriniai bus šalia ir pan.

Tai, kad tinklaraštyje yra nelegalių nuotraukų, nereiškia, kad jo tekstus galima kopijuoti.

Jei jūs pažeidžiate kelių eismo taisykles, nereiškia, kad jūsų butą galima apvogti. Jūs atsakysite už kelių eismo taisyklių pažeidimą, o vagis – už vagystę. Analogiškai ir su autorių teisėmis. Jei autorius parašė savo tekstą ir jį iliustravo nuotrauka iš interneto be fotografo leidimo, žinoma, jis pažeidė fotografo teises. Tačiau tai neatima iš autoriaus jo teisių į rašinį. Autorius turi visas galimybes ginti savo autoriaus teises, jei jo tekstas bus nukopijuotas ir panaudotas be jo sutikimo.

Tinklaraščių agregatoriai gali būti teisėti.

Akivaizdžiausias būdas tą pasiekti – gauti autorių sutikimus. Tikiu, kad dažnas autorius neprieštaraus, o gal net ir džiaugsis, jei bus jam bus pasiūlyta skelbti savo kūrinius platesnei auditorijai. Kaip ir aptariamo „Blogoramos“ ginčo atveju, neretai autoriams svarbu yra pagarba ir skaitymasis su jais bei jų kūriniais. Iš patirties žinau – paprašius leidimo jis dažnai duodamas. Jei agregatorius taps populiarus, tinklaraščiai patys registruosis.

Tiesa, kreiptis į visus autorius leidimo gali būti sudėtinga, todėl praktikoje naudojami ir kitas būdas.

Štai, pavyzdžiui, kai kurie agregatoriai skelbia tik įrašo pavadinimą ir trumpą anotaciją, o vartotojui paspaudus ant pavadinimo, jis nusiunčiamas į originalų tinklaraštį. Tokiu būdu nekenkiama pradinio tinklaraščio autoriui, nes iš jo neatimami lankytojai bei jų komentarai.