„Gerovės ekonomikos“ spąstuose, arba Pašalpos skurdo nemažina

Tačiau šis skurdo apibrėžimas yra gana „dosnus“ – skurstančiais laikomi tie gyventojai, kurie gauna mažiau nei 60 proc. vidutinių šalies pajamų. Gilesnis skurdas, kai gyventojo pajamos nesiekia 40 proc. vidutinių pajamų, paliečia daug mažesnę šalies gyventojų dalį – 6,8 procentus, o ES tokių gyventojų yra 5,3 procento. Taigi, prie skurdo ribos gyvenančių gyventojų dalis Lietuvoje yra labai panaši į ES vidurkį.

Kaimo gyventojų pajamos yra mažesnės, todėl tarp jų yra daugiau skurstančių nei tarp miesto gyventojų. Taip pat Lietuvoje skurdas dažniau paliečia vyresnio, o ne darbingo amžiaus gyventojus. Tiesa, prie skurdo ribos gyvenančių pensininkų Lietuvoje (27,6 proc.) yra gerokai mažiau nei Estijoje (37,9 proc.) ar Latvijoje (51,2 proc.).

Taip yra todėl, kad pensijų augimas po įstojimo į ES buvo itin spartus – per šešis metus vidutinė senatvės pensija padidėjo daugiau nei dvigubai, 138 proc. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad vidutinis darbo užmokestis per tą patį laikotarpį augo lėčiau, 106 proc.

Išsilavinimo ir skurdo santykis

Tačiau ryškiausi skirtumai pastebimi analizuojant ne gyvenamosios vietos ar amžiaus dimensiją, o gyventojų išsilavinimą. Tarp turinčių žemesnį nei vidurinį išsilavinimą, net 35,5 proc. gyvena skurde. Visiškai priešinga situaciją matome analizuodami gyventojų turinčių aukštesnįjį arbą aukštąjį išsilavinimą – tik 6,9 proc. jų gyvena prie skurdo ribos. Pagal šį rodiklį lenkiame netgi tokias šalis kaip Švedija, kur 9,7 proc. specialybę įgijusių darbuotojų gyvena skurde.

Įdomu yra tai, kad visos valstybės išlaidos socialinėms išmokoms (apimančios ir pensijas, ir nedarbo draudimo išmokas, ir motinystės bei kitas pašalpas) 2003 metais sudarė apie 6 milijardus litų, o jau 2008 metais beveik pasiekė 16 milijardų litų. Deja, per penkmetį beveik patrigubėjusios socialinės išmokos neturėjo reikšmingo teigiamo poveikio – skurdo lygis Lietuvoje šiandien lygiai toks pats kaip prieš šešis metus.Norime gauti skandinaviškas socialines išmokas, tačiau noras elgtis atsakingai itin žemas – dauguma gyventojų pritaria ir mokesčių vengimui, ir kontrabandinės produkcijos vartojimui.

Didėjančios socialinės išmokos ir mažėjantis skirtumas tarp pašalpos ir darbo užmokesčio plečia remiamųjų gretas – vis daugiau gyventojų pasirenka nebedirbti (bent jau oficialiai). Dėl to neturėtų stebinti tai, kad Lietuvoje gana mažas ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičius – tik 70 procentų darbingo amžiaus gyventojų dirba arba ieško darbo.

Ką rinktis – žuvį ar meškerę?

Lietuvoje mąstymas yra įstrigęs tarp dviejų netobulų ideologijų – iš Sovietų Sąjungos paveldėtos socialistinės ideologijos ir Vakarų Europos „gerovės ekonomikos“, į kurią bandoma lygiuotis dabar. Deja, „gerovės ekonomika“ suprantama labai primityviai – duodama žuvis, o ne meškerė.

Žmogus pripranta prie nuolatinės pašalpos, praranda įgūdžius ir norą integruotis į darbo rinką ir visuomenę. Kryptingai buvo ir tebėra kuriama socialiai remiamų visuomenė, įsitvirtina požiūris, kad viskuo turi pasirūpinti valstybė. Savarankiškumas, atsakomybė už save ir artimuosius, bei iniciatyvumas tampa nykstančiomis vertybėmis.

Europos Sąjungoje yra vienintelė valstybė, kurioje vidutinė senatvės pensija beveik prilygsta vidutiniam darbo užmokesčiui. Ar turėtume lygiuotis į ją? Be abejo, atsakysite. Norime gauti skandinaviškas socialines išmokas, tačiau noras elgtis atsakingai itin žemas – dauguma gyventojų pritaria ir mokesčių vengimui, ir kontrabandinės produkcijos vartojimui. Beje, ta vienintelė „gerovės“ valstybė nėra Švedija ar Danija. Tai – Graikija.