Bankai, valdžia, žmonės ir verslas

Didieji bankai, visų pirma švediškieji, verslui kreditus dalija vangiai, nedalyvauja Vyriausybės verslo kreditavimo programoje, nenori prisiimti ir minimalios rizikos, o Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę. Tik lietuviškieji ir keli užsienio bankai dalija mikrokreditus, kurių pusę palūkanų dydžio dengia valstybė.

Ką tokia bankų politika žada Lietuvai? Ar ši situacija nejaudina valdžios pareigūnų? Ar ieškoma saugiklių, neleisiančių nuskurdinti piliečių stambiausiems užsienio bankams, pakėlusiems palūkanas už išduotus kreditus, kai toks aukštas VILIBOR lygis, o žmonės dėl krizės netenka darbinių pajamų?

Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti Lietuvos finansų ministrė Ingrida Šimonytė, Lietuvos ūkio viceministras Rimantas Žylius, Lietuvos banko valdybos narys Audrius Misevičius ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar bankai ruošiasi perimti žmonių turtą?

A.Medalinskas. Ar nebijote, kad stambieji užsienio bankai gali pradėti perimti turtą iš žmonių, nesugebančių susimokėti išaugusių įnašų?

I.Šimonytė. Bankas nėra turto valdymo bendrovė ir stengiasi vengti perimti turtą. Jis nėra nekilnojamojo turto prekybos kontora, todėl siekia su skolininku rasti sutarimą, kad šis mokėtų bankui ir laikytųsi turtą sau. Nežinau, kiek yra verslo perėmimo atvejų. Pasitaiko skolininkų, kurie tikisi, kad valdžia priims Fizinių asmenų bankroto įstatymą ir jų problemos bus išspręstos. Bet tai naivu. Reikia kalbėti su bankais, jie net sutinka atidėti palūkanų ar skolos mokėjimą, kol žmogus suras darbą ir išspręs finansines problemas.

A.Misevičius. Jeigu klientas nenori kalbėtis, atėjus sutarties vykdymo laikui, bankas reikalauja elgtis taip, kaip numatyta sutartyje. Bet tokių dalykų kaip įkeisto turto ar verslo perėmimo Lietuvoje, kiek žinau, nėra daug. Bankai kalba su klientais. Dalį paskolų restruktūrizuoja, peržiūri. Keičia terminus. O kad bankai nori būti apsidraudę dėl savo ateities, yra sveikintina, nes tik užsitikrinę tvirtą savo padėtį bus užtikrinę ir indėlių saugumą.

A.Medalinskas. Kaip žmogus susitars su banku, jeigu dėl sumažėjusios algos negali surinkti bankui įnašo? O jeigu neteko darbo, kas Lietuvoje tampa vis labiau įprasta? Nekilnojamojo turto rinka užšaldyta ir neaišku, ar tik dėl realių ekonomikos procesų. Bankai neteikia kreditų klientams, norintiems pirkti būstą, todėl kitas žmogus negali savo būsto parduoti, kad įsigytų pigesnį ir atsiskaitytų su banku. Tada gali tekti jam savo būstą atiduoti bankui. Net imant verslo paskolas neretai reikalaujama užstatyti savo asmeninį turtą.

R.Žylius. Ūkio ministerija girdi nuogąstavimų dėl verslo perėmimo. Galimi trys tolesnio bankų elgesio variantai. Tai yra pamatuotas planas, beatodairiškas planas, kai nerūpi niekas, kas vyksta aplink, bandoma tik minimizuoti nuostolius, išlikti ir pakloti pagrindą ateičiai. Bet gali būti ir piktas planas. Žmonės dabartinėje bankų veikloje neretai mato piktą planą, o švediška patirtis dėl už skolas perimto turto diktuoja jų veiklą Lietuvoje.

A.Medalinskas. Bankai Švedijoje prieš keletą dešimtmečių perėmė skolininkų turtą, o po kurio laiko jį sėkmingai pardavė. Sakėte, kad bankams visų pirma rūpi pelnas. Galbūt todėl ir sukurtos tos bankų nekilnojamojo turto bendrovės. Po kelerių metų nekilnojamojo turto rinka atsigaus. Bankai išdalijo pigius kreditus ir kai žmonės juos paėmė, sukėlė palūkanų normas. Žmonės nebeišgali už paskolas mokėti kreditų ir grąžina turtą bankui, kuriam jis buvo nuo pat pradžių įkeistas. Gaunamas neblogas pelnas, kurio dalis grįžta į pagrindinius bankus, davusius tuos pigius kreditus. O ką apie tai mano verslo atstovai?

S.Besagirskas. 10 metų dirbau banke ir vadovavau padaliniui, kuris prižiūrėjo kreditus. Dirbau ir su skolininkais. Yra atvejų, kai verslininkui nepasiseka, ir jis sako, kad bankas nori jį užpjauti pats arba tarnauja konkurento, kuris per banką siekia iš jo atimti verslą, interesams.

A.Medalinskas. Kaip vertinti faktą, kad kai kurie didieji bankai Lietuvoje, visų pirma švediški, išveža kapitalą į savo pagrindinius bankus, ką iš pradžių neigė?

S.Besagirskas. Daugiau nei du milijardai išplukdyta nuo metų pradžios į pagrindinius bankus Švedijoje.

Nematau logikos tuose veiksmuose. Kodėl pigius pinigus iš grąžintų kreditų Lietuvoje persiųsti į pagrindinį banką ir po to skolintis vidaus rinkoje brangiai? Jei eurus norima grąžinti iš kreditų, galima konvertuoti į litus ir turėti litų, kuriuos pagal poreikį galima skolinti kaip litus. Kodėl reikia imti brangius pinigus, kai galima turėti Lietuvoje pigių?

A.Misevičius. Patronuojantys bankai nereikalauja lėšų grąžinti anksčiau, nei baigėsi sandorio terminas. Yra ir atvirkščio srauto pavyzdžių, kai reikėjo palaikyti bankų likvidumą Lietuvoje. Praėjusių metų spalio mėnesį iš bankų buvo atsiimta daugiau nei 6 proc. indėlių. Tada pagrindiniai užsienio bankai savo filialams Lietuvoje pervedė reikiamas lėšas. Kai ši problema buvo išspręsta, finansiniai srautai patraukė atgal į pagrindinius bankus.

A.Medalinskas. Bet situacija, kai bankai atitraukia lėšas iš Lietuvos, nėra mums naudinga?

A.Misevičius. Bet ir nėra grėsminga. Juo labiau nėra keista. Verslui skatinti Lietuvoje skirtos palyginti mažos sumos ir su šiais projektais patraukliau dirbti mažesniems bankams. Didesniems yra geriau dirbti su Vyriausybe, skolinant jai pinigus, nei kredituoti vidutines įmones. Nesistebiu, kad esamomis sąlygomis didieji bankai nereiškė daug entuziazmo dalyvauti verslo skatinimo programoje. Bankai siekia pelno ir turi vertinti riziką.

A.Medalinskas. Pelnas gali būti didelis ir žvėriškas, jei pasinaudojama sunkia žmonių, patekusių į krizę, būkle. Bet gali būti ir žmoniškas. Ko norėtųsi tikėtis iš bankų, kurių atėjimu džiaugėsi Lietuva, kurie įnešė ne tik naujų lėšų, bet ir gaivių vėjų į mūsų bankininkystę?

R.Žylius. Pelnas turi būti etiškas. Tačiau vertindami bankų veiksmus galime ir neįžiūrėti, ar čia yra piktas, ar beatodairiškas planas.

I.Šimonytė. Dar 2007 metais Finansų ministerija savo makroprognozėmis įspėjo nekilnojamojo turto pllėtotojus, kad kainos turėtų kristi bent 20 procentų. Žymūs Lietuvos verslininkai juokėsi iš to, nenorėdami suprasti, kad nekilnojamojo turto bumą prieš keletą metų finansavo ne žmonių uždirbtos lėšos, bet skolinti pigūs pinigai.

R.Žylius. Prieš dvejus metus paėmiau didelę paskolą iš bankų. Tai buvo mano klaida ir kaltinti galiu tik save. Kaip vyko paskolos ėmimo procesas? Banko rizikos valdymo specialistai tiesiogine žodžio prasme ėmė grūsti ją man į rankas, klausdami, kodėl man reikia mažo buto, o ne didelio namo. Nežinau, ar šią veiklą galima vadinti sąžininga, ar ne, bet ir bankai turėtų prisiimti atsakomybę už nekilnojamojo turto burbulo sukūrimą, kaip ir ėmusieji paskolas. Kodėl bankai taip elgėsi, man neaišku.

A.Medalinskas. Ūkio viceministras pripažino, kad patys bankai išplėtojo kampaniją Lietuvoje, siekdami, kad tik žmonės paimtų pigius pinigus. Bankų analitikai, išskyrus retas išimtis, skelbė, kad nekilnojamojo turto kainos augs. Ar galima stebėtis, kad minėti verslininkai labiau tikėjo geras naujienas skelbusiais bankų ekspertais, o ne Finansų ministerijos prognozėmis, apie kurias paprasti žmonės net nežinojo? Dabar jie gali prarasti turtą.

S.Besagirskas. Bankai dar neperiminėja turto Lietuvoje. Galima ant pirštų suskaičiuoti bendroves, kurios švedams bus įdomios. Lietuvoje – daugiausia smulkios įmonės su keliais arba dešimtimi milijonų litų apyvartos. Tai galėtų būti tik spekuliacinis greitas projektas, bet nei SEB bankas, nei „Swedbank“ su tuo neprasidės. Kita situacija dėl būstų, kurių dabar Lietuvoje perteklius. Bankui reikia to turto atsikratyti ir geriau gauti mažiau pinigų šiandien, nei daugiau rytoj. Būdamas bankininkas ir matydamas, kad trečdalį mano portfelio sudaro nelikvidus nekilnojamasis turtas, bandyčiau jo atsikratyti už bet kokią kainą.

A.Medalinskas. O kas diktuoja nekilnojamojo turto rinkos kainą šiandien? Jeigu žmogus, net ir turintis geras darbines pajamas, negali gauti kredito, kad nusipirktų būstą ar žemės sklypą tomis visiškai nukritusiomis kainomis, tai ar nerodo, kad nekilnojamojo turto rinka sustingusi?

A.Misevičius. Nekilnojamojo turto rinka gyvuoja. Tik dabar ji labai sekli, bet kainos rinkoje vis tiek nusistovi. Bankai, parduodami turtą, stengiasi reaguoti į rinkos vertę. Tai natūralu.

R.Žylius. Tačiau bankai neperkainoja savo turto ir realistiškai nesumažina jo vertės, laikydami didelę kainą, kaip ir paskolos sutartyje. Nekilnojamasis turtas nuvertėjo ir šią kainą dabar galbūt reikėtų sumažinti net per pusę. Tada būtų galima parduoti tą turtą.

S.Besagirskas. Dabar bankai savo turtą pervertina. Netgi tų paskolų, kurios gerai mokamos.

A.Medalinskas. O žmonės sako, kad toks turto pervertinimas, nors paėmęs paskolą klientas laiku ir pagal sutartį moka įmokas, suteikia papildomų galimybių bankui apsunkinti šio žmogaus gyvenimą ir priartinti laiką, kai bankas turtą iš jo perims.

A.Misevičius. Bankai gali kelti užstato įvertinimo reikalavimą, jeigu tai numatyta sutartimi. Jeigu manoma, kad iš turto realios vertės nustatymo bankai kraunasi pelnus, pasvarstykime, iš kur tas maždaug 600 mln. litų bankų nuostolis per pirmą šių metų pusmetį iš 60 milijardų litų vertės turimų paskolų. Bankui reikia daryti atidėjimus, kai paskola negrįžta ar sumažėja nupirkto būsto ir įkeisto turto vertė. Todėl bankai jį ir perkainoja.

Kodėl aukštas VILIBOR dydis?

A.Medalinskas. Kodėl Lietuvoje yra toks aukštas VILIBOR, kai visoje Europoje EURIBOR rekordiškai nukrito?

I.Šimonytė. Prisipažinsiu, kad ir man mechanika nustatant VILIBOR dydį nėra iki galo aiški.

S.Besagirskas. Lietuvos banko internetiniame puslapyje sakoma, kad viena iš prielaidų nustatyti VILIBOR yra vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja arba pasiruošę paskolinti lėšų litais kitiems bankams. Vadinasi, bankai gali susitarti. Kas gali paneigti, kad jie susitarę ir palaiko aukštą VILIBOR lygį, naudingą bankams?

A.Medalinskas. Kai susitarė dėl kainų pienininkai, Konkurencijos tarnyba tai įvertino kaip kartelinį susitarimą. Ar šita nuostata, paviešinta Lietuvos banko internetiniame puslapyje, nesudaro prielaidų atsirasti situacijai, kuriai esant pienininkai buvo pričiupti? Bet ne bankininkai. Ir juo labiau ne stambūs skandinaviški bankai, iš kurių valdžia dabar skolinasi pinigų.

S.Besagirskas. Konkurencijos tarnyba sako, kad dėl bankininkų susitarimų jokių problemų nėra. Viskas lyg ir gerai. Bent jau nebuvo jokių skundų, ši tarnyba negali nieko daryti.

I.Šimonytė. EURIBOR skirtumas nuo VILIBOR yra požiūrio į Lietuvą ir jos ekonominę situaciją rezultatas. Taip pat ir dėl neretai keliamo klausimo dėl lito santykio su euru. Kuo daugiau spekuliacijų šiuo klausimu, tuo tas atotrūkis didesnis.

A.Medalinskas. Bet abejonių kelia ir didžiųjų švediškųjų bankų vadovai. Neseniai SEB banko vadovas Baltijos šalims pareiškė, kad Lietuvai gali tekti devalvuoti litą.

A.Misevičius. Kalboms apie lito devalvavimą nėra pagrindo ir jos tikrai nepadeda VILIBOR mažėti. Pakankamai sukaupta užsienio atsargų, kad būtų galima padengti įsipareigojimų litais poreikius. Bet dėl minėto požiūrio į valstybės riziką neateina pinigai, kurie taptų litais. Ir spekuliacinių žingsnių būna, dirbtinai skatinant litų poreikį, todėl kyla palūkanų normos. Aiškus valstybės politikos formulavimas, gebėjimai gana ilgam laikui skolintis rinkose rodo, kad pasirinkta kryptis yra gera ir iš sunkios padėties turėtume išeiti.

A.Medalinskas. Nedevalvavus lito?

A.Misevičius. Nedevalvavus lito. Savo kieme pranašas nebūsi, bet ir Tarptautinis valiutos fondas, ir kitos institucijos pastebi, kad bankų priežiūros sistema Lietuvoje yra efektyvi. Sisteminės rizikos nesukaupta per daug. Bankai dar gali prisiimti rizikos, nepaisydami to, kad ūkis smunka, o tai bankams atsiliepia neigiamai. Bankų aktyvų kokybė blogėja, tačiau bankai dar turi pakankamai resursų, kad galėtų tuos nuostolius absorbuoti.

A.Medalinskas. Jeigu bankai gali priimti didelę riziką, kodėl didieji bankai Lietuvoje rizikos nenori prisiimti, kai visa valstybė apimta krizės, ir laiko tokį aukštą VILIBOR lygį?

A.Misevičius. Kainą formuoja visų pirma resursų kaina. Norint paskolinti litų, reikia litų pasiskolinti. Kai atgimsta spekuliacinės kalbos, reikia daugiau litų, kurie tampa brangesni. Spekuliantai skolinasi litų, vildamiesi, kad litas nuvertės ir teks grąžinti atpigusius pinigus.

I.Šimonytė. Kai kas sako, kad litas kaltas, jog turime labai aukštą VILIBOR. Litas dėl nieko nėra kaltas, kaip ir valiutų valdybos modelis. Bet aukštos palūkanų normos, kurias Vyriausybė moka už vertybinius popierius, atspindi požiūrį į mus kaip į rizikingą kraštą.

A.Misevičius. Jeigu šalys vertinamos pagal skirtingą riziką, ir tų šalių valiutos atitinkamai vertinamos. Tuo paaiškinamas ir VILIBOR bei EURIBOR skirtumas. Jeigu patronuojantis bankas, turėdamas eurų, jų paskolina bankui Lietuvoje, šis galėtų juos Lietuvos banke neribotai pasikeisti į litus. Bet bankas siekia minimizuoti valiutų kurso riziką ir litais euro nepakeičia. Todėl už pasiskolintus eurus grąžinti galima tik eurus.

A.Medalinskas. Ir ką tada Lietuva daro?

A.Misevičius. Skolinasi vidaus rinkoje, todėl tokia indėlių kaina. Kai didieji bankai didesne dalimi resursus eurais gavo iš pagrindinių bankų ir nesibaimindami valiutos kurso rizikos juos keisdavo Lietuvos banke litais, jiems skolintis litų vidaus rinkoje nebuvo ypač svarbu. Vidaus rinkoje skolinosi arba indėlius priiminėjo mažesnieji bankai. Dabar vidaus (litų) rinkoje žaidžia visi žaidėjai ir visiems reikia litų.

I.Šimonytė. Kol kas valstybė dar daug skolinasi, taip pat ir vidaus rinkoje iš Lietuvoje dirbančių bankų, nes užsienio rinkose skolintis nėra labai patrauklu.

A.Medalinskas. Bet Europos Sąjungos (ES) atstovai kalba, jog ES suteikė paskolą Latvijai už 3 proc. palūkanų. Kodėl mūsų Vyriausybė skolinasi iš užsienio bankų Lietuvoje už 9 proc., šiuose bankuose laiko lėšas ir stumia į tų bankų paskolų kilpą studentus?

I.Šimonytė. Nėra daug galimybių pasiskolinti tarptautinėse rinkose, todėl dalis kredito resurso yra išstumiama. O palūkanų norma lemia, už kiek skolinama klientams, nes, žinia, valstybė yra laikoma mažiausiai rizikinga kliente bankams. O kai bankas skolinasi už 9 proc. palūkanų, jis negali skolinti klientams, net valstybei, už 3 procentus.

A.Medalinskas. Norite pasakyti, kad nėra jokių galimybių Lietuvos bankui padaryti įtaką, kad VILIBOR sumažėtų, kas sudarytų palankesnes sąlygas verslui ir žmonėms?

A.Misevičius. Lietuvos banko tinklalapyje atskleidžiama VILIBOR esmė ir jo apskaičiavimas. Jis analogiškas EURIBOR algoritmui ir rodo tarpbankinės litų rinkos nuotaikas, lūkesčius. Jei VILIBOR indikatorius būtų dirbtinai aukštas, bet bankai norėtų ir galėtų skolinti pigiau, tai jie gali sumažinti skolinimo maržą ir palūkanų suma bus mažesnė.

A.Medalinskas. VILIBOR dydis Lietuvoje yra problema. Paimti paskolą verslui ir žmonėms tokiomis didelėmis palūkanomis litais reiškia ne tolesnę veiklą, bet perspektyvą užsinerti auksinę grandinę, kuri vėliau gali ir pasmaugti. Ir prarasti bankų naudai visą turtą.

A.Misevičius. Daug ką lemia spekuliacinė nuomonė dėl lito ateities. VILIBOR kyla, nes didėja riboto resurso – lito – paklausa. Kai viskas normalizuojasi, jis krinta. Panaudoti technologinius dalykus VILIBOR skaičiavime ir kažką neskaidriai pakeisti yra nerealu. VILIBOR nėra tikrasis lito kainos rodiklis, o tik indikatorius. Rodiklis yra resurso (indėlio) kaina. Jei netinka šis indikatorius, imkime kitą, bet litų kaina nesikeis. Reali marža šiuo metu žema. Dabar mes publikuojame bankų duomenis, už kiek jie ketina skolinti litus.

S.Besagirskas. Tie skaičiai šakėmis ant vandens surašyti ir jais galima manipuliuoti. O kai VILIBOR užkeli, gali taikyti mažą maržą ir sakyti, kad bankai nieko neuždirba.

Ar valdžia ieško saugiklių?

A.Medalinskas. Kaip supratau, Lietuvos valdžia ir Lietuvos banko vadovybė dabar nemato grėsmės, kad užsienio stambieji bankai perims turtą iš žmonių, kai šie nepajėgs dėl krizės ir užkeltų palūkanų sumokėti įnašų. Bet jei šį procesą stebėjote, ar numatėte žingsnius, kurie sumažintų skaudžias pasekmes Lietuvos žmonėms? Ar visų pirma rūpinsitės bankais? Gal reikia įstatymo dėl skolų atidėjimo bent keleriems metams, kol baigsis finansų krizė?

R. Žylius. Dabar guli mūsų Seime toks įstatymo projektas.

I.Šimonytė. Lietuvoje jau prasidėjo visiškai neproduktyvi diskusija dėl ekonominės situacijos, kai sakoma, kad bankai yra kalti dėl tokios padėties, kurioje dabar atsidūrėme. Žinoma, yra bankų kaltės, kad neįvertino rizikos ir dalijo kreditus. Yra valstybės kaltės, kad laiku neįspėjo Lietuvos žmonių, kuo visa tai gresia. Bet tie, kurie skolinosi, kalti taip pat.

A.Medalinskas. Tas skolinimas leido kai kuriems žmonėms Lietuvoje atsistoti ant kojų, įsigyti būstą, už kurį dabar moka įnašus bankui. Žmogus turi kur gyventi ir vystyti verslą. Problemų kilo vėliau, kai išaugo grąžinamų kreditų palūkanos ir VILIBOR, sustojo kreditų išdavimas norintiesiems ir galintiesiems nusipirkti būstą, verslo skatinimui, o pačių žmonių darbinės pajamos dėl krizės sumažėjo arba jie neteko darbo. Dėl to, matyt, ir reikalingi valdžios veiksmai, nauji įstatymai, saugant žmones ir jų turtą.

I.Šimonytė. Jeigu tokį įstatymo projektą priimtų Seimas, tai jo pasekmės skaudžiai atsilieps visiems kitiems. Banko akcininkai juk yra suinteresuoti pelnu ir jie bandytų dėl šio įstatymo gautus nuostolius padengti. Tada VILIBOR bus nebe 10 proc., o galbūt 15 procentų. Nėra kito būdo, kaip bendrai ieškoti konstruktyvaus sprendimo.

A.Medalinskas. Koks galėtų būti tas konstruktyvus sprendimas?

I.Šimonytė. Valstybė turi įrodyti, kad yra pajėgi išlaikyti ilgalaikę poziciją, ir judėti kryptingai į narystę euro zonoje. Visa aplinka, įskaitant ir bankus, turėtų nurimti. Tačiau valingi sprendimai, kurie kai kuriems žmonėms atrodo paprasti, bandant spręsti šios dienos problemas gali turėti savo išlaidų. O kas tas išlaidas padengtų? Mokėti tektų visiems Lietuvos žmonėms.

A.Misevičius. Toks įstatymas galėtų būti didžiulis smūgis suvokiant, kokią riziką prisiima bankai. Jeigu staiga bankams niekas nekompensuotų to laikotarpio nuostolio, kaip jie juos padengs? Jeigu būtų toks įstatymas, padaugėtų asmenų, kurie keletą metų nedarytų jokių įmokų bankams. O bankas turi įsipareigojimų ne tik savo savininkams, bet ir savo indėlininkams. Kas būtų, jeigu kiltų indėlininkų panika? Tai yra hipotetiniai variantai, bet juos privalome turėti omenyje, kalbėdami apie tokių įstatymų priėmimą.

R.Žylius. Jeigu žmonės matys, kad viskas vyksta teisingai, supras, kad patys neprotingai pasielgė ir turi sumokėti už tai. Bet jeigu pasielgė neprotingai bankai, valstybė ir žmonės, bet tik vienas iš to išlips sausas, nenuostabu, kad žmonėms tai atrodys neteisinga.

A.Medalinskas. Kol kas Lietuvoje atsakomybė perkelta tik ant žmonių pečių. Kai valstybė nusprendė grąžinti turtą Lietuvoje buvusiems savininkams, ji įstatymu neleido iškeldinti ten gyvenusių žmonių į gatvę. Galbūt analogišką sprendimą būtų galima priimti ir dabar, jei dėl krizės žmonės negalės sumokėti bankams įnašų arba komunalinių mokesčių. Priimti įstatymą, uždraudžiantį žmogų, nesumokėjusį įnašų, išvyti į gatvę. Jeigu niekam kitam ryžtis bankų atžvilgiu negali. Bent keleriems metams, kol siaučia ekonomikos krizė.

A.Misevičius. Iki šiol negirdėjau, kad bankai žmones varytų iš buto, todėl teisiniai saugikliai buvo neaktualūs. Dabar Teisingumo ministerija rengia įstatymų pataisymus, kurie turėtų būti papildomi saugikliai. Bet kol kas gyvenantieji savo būste sugeba už jį ir susimokėti.

I.Šimonytė. Manau, kad bankai žmonių išvarymą iš buto praktikuos tik piktybinių skolininkų atveju. Tų skolininkų, kurie nenori kalbėtis ir susitarti su bankais.

A.Medalinskas. Jeigu žmonės jums parašytų, kas darosi su jų nekilnojamuoju turtu ir verslu šiandien, kaip sekasi kalbėtis ypač su didžiaisiais bankais, matytumėte kitokį vaizdą, nei pateikėte remdamiesi tų bankų atstovų žodžiais. Apie tai reikia kalbėti ne tada, kai viskas trenks kaip perkūnas iš giedro dangaus, o šiandien, kai valdžia dar gali ką nors padaryti.

R.Žylius. Spėju, dabar gausime iš visos Lietuvos laiškų, kur žmonės susidūrė su šia problema.

A.Misevičius. Manau, kad negausime. Abejoju, ar tokių, kurie neranda su bankais kalbos, yra.

I.Šimonytė. Pagaliau ar būtina visiems turėti nuosavą būstą? Juk galima jį nuomoti. Lietuvoje manoma, kad reikia butą būtinai turėti kaip savo nuosavybę. Bet Europoje nedaugelis turi savo privačius butus. Nemaža butų pastatė nekilnojamojo turto vystytojai ir juos nuomoja. Tose valstybėse požiūris į būstą, kaip į nuosavybę, yra visiškai kitoks.