Teisininkas Vilius Bernatonis: „Gazprom“ turės nusilenkti Lietuvai

Lietuva pernai priėmė Gamtinių dujų įstatymo pataisas, pagal kurias bendrovė „Lietuvos dujos“ privalo atiduoti, parduoti ar kitaip perleisti savo valdomus vamzdynus nepriklausomam operatoriui. Rusijos dujų milžinei „Gazprom“, kuriai priklauso 37,1 proc. bendrovės akcijų, tai yra paprasčiausiai nenaudinga. Vamzdyno atskyrimas nuo bendrovės reiškia, kad Lietuvai atsiranda galimybė dalį dujų į šalį atsipumpuoti iš kitų šaltinių. Tuo metu valdydama ir vamzdynus, įmonė „Lietuvos dujos“ dabar kuo ramiausiai gali tiekti Lietuvai reikalingus 100 proc. dujų (apie 3,3 mlrd. kubinių metrų per metus).

„Lietuvos dujų“ akcininkai jau rašė laiškus Lietuvos parlamentarams, prašydami neįgyvendinti griežčiausių Trečiojo energetinio paketo nuostatų – nuosavybės atskyrimo. Tačiau tą numatantis įstatymas jau priimtas, ir, panašu, Lietuva trauktis neketina.

Vilius Bernatonis, konsultavęs Energetikos ministeriją Trečiojo energetinio paketo įgyvendinimo klausimais, sakė netikįs, kad Lietuva dar gali pakeisti savo sprendimą. Be to, šalis turi pakankamai teisinių priemonių, kad „Lietuvos dujų“ pertvarkymas būtų įvykdytas.

Ką reiškia Lietuvai Trečiasis energetikos paketas? – 15min.lt paklausė V.Bernatonio.

Tai reiškia, kad „Lietuvos dujos“ turės būti pertvarkytos. Iki kovo 31 dienos jos turi pateikti pasiūlymą, kaip tą padarys (jeigu nori savanoriškai tą padaryti). Jei ne, įstatymas numato, kad jos turės būti reorganizuotos. Bendrovė turi perleisti savo dujų perdavimo sistemas – vamzdyną. Tai gali būti pardavimas, iškėlimas į kitą įmonę.

Trečiasis energetikos paketas numato, kad dujų tiekėjas negali kontroliuoti vamzdyno. Lietuvos įstatymai, Europos Sąjungos direktyvos numato, kad vamzdyno kontrolės negali turėti ir su bendrove susiję asmenys.

Dujų tiekimas, LD nuotr.

Kokiais kitais keliais įgyvendindami Trečiąjį energetikos paketą galėjome nueiti? Kokie tie vadinamieji švelnesni variantai?

Čia švelnumas yra sąlyginė nuostata. Galbūt ir galima sakyti, kad kiti variantai yra švelnesni „Lietuvos dujoms“. Praktiškai visi trys variantai, numatyti Trečiajame energetikos pakete, privalo užtikrinti direktyvos tikslų pasiekimą, kurie yra svarbesni nei konkrečios taisyklės, kaip tą padaryti.

Trečioji energetikos direktyva aiškiai nustato, kad jos vienas iš tikslų yra panaikinti interesų konfliktą arba prielaidas. Siekiama, kad tiekėjo interesai nepadarytų neigiamos įtakos perdavimo sistemos operatoriaus interesams. Tai reiškia, kad tiekėjas turi nekontroliuoti perdavimo sistemos operatoriaus pagal visus tuos tris modelius.

Tame modelyje, kurį pasirinko Lietuva – atskirti nuosavybę, – viskas yra gana aišku. Perdavimo sistemos operatorius yra atskira įmonė, ją kontroliuoja kiti asmenys, tiekėjas jai įtakos neturi.

Antras variantas sako, kad operatorius, kontroliuojantis vamzdynus, sprendžiantis, kur bus skiriamos investicijos, yra atskirtas, bet nuosavybė, infrastruktūra, vamzdynai, kompresorinės stotys lieka „Lietuvos dujoms“. Tai reiškia, kad egzistuos kažkokia įmonė, neturinti nuosavybės. Įmonė, neturinti turto, turėtų duoti nurodymus „Lietuvos dujoms“, kur bus tiesiami vamzdynai, kur netiesiami. Tai yra labai sudėtinga. Ir tokių pavyzdžių, kad nesusijęs objektas kontroliuotų įmonės turtą, nėra.

Trečiasis variantas yra dar sudėtingesnis. Teisiškai čia išvis aukštasis pilotažas. Jis sako, kad yra galimybė su įmone nieko nedaryti, jokių naujų įmonių nekurti, o toje pačioje įmonėje sukurti struktūrinį padalinį – dukterinę bendrovę, ir tada teisinėmis priemonėmis užtikrinti, kad ta dukterinė bendrovė būtų savarankiška ir nepriklausoma. Lietuvos teisėje nėra buvę tokių dalykų.

Be to, kad nuosavybės atskyrimas yra teisiškai aiškiausias ir lengviausiai įgyvendinamas būdas, kokie dar argumentai grindžia tokį Lietuvos pasirinkimą?

Tas būdas, visų pirma, yra rekomenduojamas Europos Parlamento kaip būdas, geriausiai padedantis siekti direktyvos tikslų. Jis yra teisiškai skaidriausias. Operatorius turės savo tikslus, tiekėjas – savo.

Juk kertinė problema yra ta, kad mūsų dujų perdavimo sistema yra sujungta su Baltarusijos, Rusijos, Latvijos sistemomis. Tiekėjas („Lietuvos dujos“), valdantis šią sistemą, yra tuo patenkintas. Įsivaizduokit, jeigu perdavimo sistemos operatorius norėtų sistemą prijungti prie kitos sistemos. O tiekėjui tai neįdomu. O kam, negi dujų trūksta? Čia tiekėjui  tik papildomi pinigai, investicijos.

Dėl to svarbu šito tiekėjo interesus pašalinti, kad jis siektų savo tikslų. Operatorius turės savo tikslus – tiesti dujotiekius, prisijungti prie suskystintų dujų terminalo. Ir jam nereikės galvoti, kiek pelno uždirbs tiekėjas.

Kaip mąstė Vyriausybė ir ministerija, aišku, reikia jų klausti. Bet, mano nuomone, taip šis tikslas yra lengviausiai pasiekiamas. Aišku, jis sunkiai pasiekiamas visais atvejais, bet jis lengviausiai pasiekiamas šituo būdu.

„Lietuvos dujų“ akcininkai

Jei „Lietuvos dujos“ savarankiškai nepasirinks būdo, kaip atskirti dujų vamzdynus, kokie mechanizmai mums garantuos, kad Trečiasis energetikos paketas bus įgyvendintas?

Priverstinai atskirti nuosavybę yra labai komplikuota. Iš esmės tokio mechanizmo nėra, nes mes čia kalbame apie privačią nuosavybę. Bet įstatymas numato tam tikras teises Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (gali skirti baudą, lygią 10 proc. metinių „Lietuvos dujų“ pajamų).

Valstybinė prievarta čia yra, bet kad ateis kažkas ir atims nuosavybę, civilizuotai tai nelabai išeina.

Tai nėra jokio būdo be tos numatytos 10 proc. metinių pajamų baudos? Juk „Lietuvos dujos“ gali susimokėti baudą ir ramiai gyventi toliau.

Aš nemanau, kad kažkam pasirodys racionalu mokėti tokią baudą. Kad ir turi jie daug pinigų, vis tiek gaila juos išleisti (Lietuvos dujų pajamos 2010 metais siekė 1,75  mlrd. Lt.). Tokia bauda yra labai reikšmingas dalykas.

Jeigu įmonė veiktų priešiškai sakydama, kad mūsų įstatymai jiems nerūpi ir todėl nebus vykdomi, tada jau kiltų klausimas dėl valdymo narių atsakomybės, nes čia yra valstybė ir įstatymai, kuriuos reikia vykdyti.

Kitas klausimas – nustatyta pareiga iki 2014 metų pabaigti tą atskyrimą. Jei iki tada nebus pabaigtas nuosavybės atskyrimas, tada vėlgi gali būti taikomos sankcijos. Tada gali būti sprendžiama, gal  reikia panaikinti perdavimo sistemos licenciją. Tas procesas yra sunkus, bet teisinių priemonių valstybė turi.

Įstatymas yra privalomas įmonei, jos akcininkams, vadovams. Tai aš nenoriu tikėti, kad kas nors eis tiesiogiai prieš įstatymą. Įmonės priešiška veikla gali baigtis konkrečiomis pasekmėmis žmonėms, kurie priėmė tuos sprendimus.

„Gazprom“ grasina Lietuvai teismais. Ar jie turi tam kokį nors pagrindą?

Lietuva nesugalvojo apiplėšti „Gazprom“, - sako V.Bernatonis.

Bendrovė kol kas to nepadarė, bet tai yra jos teisė. „Gazprom“ gali sakyti, kad pertvarkant „Lietuvos dujas“ pagal Gamtinių dujų įstatymo pataisas mažinama nuosavybės vertė ir dėl to gali reikalauti kompensuoti nuostolius.

Aš sakyčiau, kad teisiškai tokiai pozicijai yra stiprių kontrargumentų. Čia Lietuva nesugalvojo apiplėšti „Gazpromo“, o yra vykdomi Europos Sąjungos teisės reikalavimai. Tie reikalavimai yra vienodi visoje Europos Sąjungoje. Kiek aš žinau, Vyriausybė intensyviai konsultuojasi su Europos Komisija ir tas ginčas yra galimas, bet man jų pozicija neatrodo ypatingai stipri.

Jeigu tai būtų daroma norint įgelti, nubausti „Gazpromą“, tai tada taip. Nes mūsų valstybė yra pasirašiusi sutartį su Rusija, kuriame pažadėjo, kad jų visas investicijas atiduosim sąžiningai ir nediskriminuosim kitų investuotojų atžvilgiu ir neatiminėsime tų investicijų. Nemanau, kad reforma vykdant Europos teisės normas gali būti laikoma atėmimu.

Negalima sakyti, kad arbitražas tikrai nepasakys, kad Europos Sąjunga nepadarė jokios klaidos. Čia normalus ginčas. Aš tik manau, kad, jeigu valstybė elgsis sąžiningai ir nediskriminuojančiai ir neatliks nereikalingų priešiškų veiksmų, apginsime savo teisinę poziciją.

Visgi jeigu nuosavybės atskyrimas nebūtų įgyvendintas, ar sustotų ir suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas?

Nebūtinai. Iš principo tai ir terminalas gali veikti prie dabartinio status quo. Tačiau terminalui reikėtų šaltinio, ateinančio ir iš kitos pusės. Lengviau jam atsirasti ir veikti būtų, jeigu tas perdavimo sistemos operatorius būtų nepriklausomas. Bet negalima sakyti, kad neįmanoma ir be to.

Jeigu būtų nepriklausomas operatorius, tai daugiau entuziazmo būtų. Pavyzdžiui, galėtume pasistatyti dujų saugyklą. Tai visi panašūs projektai galėtų būti įgyvendinami daug entuziastingiau esant nepriklausomam operatoriui. Kai jis priklausomas, jam ramu ir sako, na ką, jums dujų trūksta? Tai nėra kažkoks piktas interesas. Tai verslas ir kam kenkti savo verslui.

Kaip kitos šalys imasi įgyvendinti Trečiąjį energetikos paketą?

Yra nemažai valstybių, kurios pasirinkto tokį patį variantą kaip ir Lietuva. Yra valstybių, kurios dar nieko nepasirinko.

Reikia turėti omenyje, kad mes, kaip Latvija ir Estija, esame esame prijungti prie vienintelio dujų šaltinio, ir tuo esame unikalūs.

Mes galėjome derėtis dėl išimties ir neįgyvendinti Trečiojo energetikos paketo, kaip tą, pavyzdžiui, darė Latvija. Mes dėl tokios išimties nesiderėjome. Ko gero, teisingai padarėme.  Lietuva nesiderėjo, kadangi buvo nuspręsta, kad mums tokia išimtis nenaudinga. Mus aišku, kad yra naudingiau padaryti taip, kaip sako direktyva.