Steikinimas. Pokerio ateitis – komandinis sportas?

Trumpai ir aiškiai: Steikinimas yra pokerio žaidėjų finansavimas ir jis galimas įvairiausiomis formomis.

Vis dažniau į didžiausias pasaulio pokerio turnyrų serijas žaidėjų grupės vyksta, žaisdamos „į vieną kišenę“. Vienas investuotojas skiria lėšų visų grupės žaidėjų turnyrų įpirkoms ir skaičiuoja bendrą uždarbį. Trumpai tariant, tokios žaidėjų komandos turi bendrą biudžetą ir visos turnyrų įpirkos yra bendros biudžeto išlaidos, o visi laimėjimai – bendros pajamos. Žinoma, toliau jau atsiranda konkrečių sutarčių niuansai – kiek gi nuo asmeninio laimėjimo gaus konkretus žaidėjas - tačiau tokie susitarimai nekeičia fakto, kad komandinis pokeris formuojasi.

Lietuvių komanda 2010 m. WSOP

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. 2010 metais į Pasaulio pokerio seriją (WSOP) išvyko jaunų Lietuvos žaidėjų grupė, kurios finansais pasirūpino visai neseniai trečiąją vietą ir €700,000 Europos pokerio turo (EPT) Didžiajame finale Monte Karle iškovojęs Dominykas „Domcė“ Karmazinas.

15min.lt nuotr./Dominykas Karmazinas į 2010 m. WSOP nuvežė visą būrį lietuvių

Viso 2010 metų WSOP turnyruose dalyvavo 15 lietuvių ir daugiau nei pusė jų žaidė po viena vėliava. Dominykas į savo komandą pasikvietė Kristijoną „greezhool“ Andrulį, Karolį „g.karolį“ Grybauską, Andrejų „over.be“ Vinogrodskij, Marių „Striker“ Mačiuką, Povilą Purtoką, Tadą Pečkaitį bei Rūtą Liekytę.

Į Las Vegasą kartu vykusi PokerNews LT kūrybinė grupė netyčiomis padarė šiai komandai „meškos paslaugą“. Pristatydami žaidėjus pasirinkome sparnuotą antraštę „Dream Team“ ir aštriadančiai komentatoriai nepraleido progos virtualiai kibti į atlapus šiems žaidėjams bei kritikuoti kiekvieną jų nesėkmę. Ypač lengva tai buvo daryti, nes ši komandinė kelionė nenusisekė – teigiamus balansus po WSOP serijos išlaikyti sugebėjo tik pats Domcė bei Kristijonas, o penkiems iš šių žaidėjų nė sykio nepavyko pasiekti apmokamų turnyrų vietų.

Tačiau aš asmeniškai labai gerbiu Dominyką už ryžtą „pakrikštyti“ lietuvius aukščiausio lygio pokerio versmėje. Labai lengva kritikuoti žaidėjų pasirinkimą ir badyti pirštais į galutinį minusinį rezultatą. Tačiau vienas faktas nenuginčijamas – būrys perspektyvių Lietuvos žaidėjų įgavo begalę neįkainojamos patirties.

Ar be šios patirties Tadas Pečkaitis vėliau būtų nuvertęs vieną šalutinių EPT turnyrų? Ar Marius Mačiukas po metų būtų taip giliai nužengęs WSOP pagrindiniame turnyre? Kiekvienas galime turėti savo nuomonę, tačiau aš manau, kad 2010 m. WSOP patirtis jiems labai padėjo. Net ir itin perspektyvaus žaidėjo statusą iki 2010 m. vasaros jau turėjęs Kristijonas savo didžiąsias pergales pasiekė po to.

Rusų šturmas 2011 m. WSOP serijoje

Galima daryti prielaidą, kad Dominykas formuodamas komandą Las Vegaso šturmui neįvertino vieno svarbaus faktoriaus – komandiniame investavime, kaip ir bet kurioje pokerio formoje, svarbu ilgas laikotarpis, paprastai vadinamas anglišku terminu long run. Žinoma, komandinis žaidimas tą laikotarpį trumpina, tačiau jis vis tiek buvo kiek per trumpas ir rezultatas pasimatė tik tada, kai į Europą grįžę žaidėjai patraukė kiekvienas savo keliais.

pokerstarsblog.com nuotr./Andrejus Pateičukas

Tokios klaidos nedaro Rusijos pokerio žaidėjų komandos. 2011 metais WSOP turnyrus Las Vegase tiesiog užplūdo jaunų, niekam negirdėtų Rusijos ir Ukrainos pokerio žaidėjų gvardija. Ir jie atvyko į nuodėmių miestą ne pasiskolinę pinigų iš mamų ir močiučių. Jie atvyko gausių Rusijos žaidėjų komandų sudėtyje. Šios komandos atsivežė būtent WSOP skirtus biudžetus ir jų gretose greta tokių žvaigždžių, kaip Maksimas Lykovas, Ivanas Demidovas ar Vitalijus Lunkinas, žengė tuomet dar niekam nežinomi Antonas Makijevskis (titulinė foto) ar Andrejus Pateičukas. Viso komandas sudarė net iki keliasdešimties žaidėjų.

Būtent Antonas ir Andrejus sužibėjo ryškiausiai iš jaunųjų rusų talentų grupės, kai žengė itin giliai WSOP pagrindiniame turnyre. A.Pateičukas užėmė 15 vietą (prizas – $478,174), o A.Makijevskis prasibrovė į “Lapkričio devintuką” ir už 8 vietą laimėjo $1,010,015. Tačiau jie buvo tik du iš daugelio jaunų ir gabių žaidėjų savo komandos sudėtyje – kitiems šįsyk iššauti nepavyko. Kokia viso to kaina? Įspūdingus laimėjusius iškovojusiems žaidėjams atiteko tik kukli dalis prizinių pinigų (neoficialiais duomenimis – apie 10%), o likusi suma keliavo į komandos biudžetą, iš kurio dengiamos visos komandos narių įpirkos. Na, o pelną, be abejo, pasidalino investuotojai.

Labai gerai visą komandų veikimo principą nusako viena situacija.

2011 m. WSOP serijai artėjant prie pabaigos „Rio“ koridoriuje sutikęs Vitalijų Lunkiną pasidomėjau, ar jis ketina startuoti prestižiniame WSOP $50,000 Pokerio žaidėjo čempionate, kuriame prieš du metus buvo užėmęs 4 vietą ir laimėjęs $368,812. Rusas tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė, kad greičiausiai ne, nes “komandai kol kas šis WSOP nebuvo sėkmingas”. Beje, pats V.Lunkinas iki to jau buvo pasiekęs 2011 m. WSOP vieno turnyro finalinį stalą ir patekęs tarp prizininkų dar dviejuose. Tačiau bendros komandinio biudžeto tendencijos, matyt, buvo minusinės, tad jam teko atsisakyti dalyvavimo brangiausiame WSOP turnyre, nepaisant solidžių ankstesnių rezultatų.

Kas būtų, jeigu būtų?

Būtent tokia situacija ir pokalbis su V.Lunkinu verčia susimąstyti – kaip užkulisiniai steikinimo reikalai veikia dabartinį pokerį? Komandų formavimas jų nariams garantuoja finansinį saugumą, tačiau tuo pat metu ir riboja jų potencialius laimėjimus. Be to tai suteikia galimybę talentingiems žaidėjams šturmuoti didžiausius pokerio festivalius „mase“ ir tai, be jokios abejonės keičia dabartinio turnyrinio pokerio veidą.

Tačiau kas bus, kai iki kurio nors didžiojo pokerio turnyro finalinio stalo prasibraus trys, keturi ar net daugiau vienos komandos žaidėjų? Be abejo, jie nepradės mirksėti ar stuksenti savo gautų kortų kombinacijų, tačiau ar jie prieš saviškius žais objektyviai? Aš abejoju, bet šis klausimas lieka atviras.

Natūraliai kyla ir dar vienas klausimas – ar tokią situaciją reikėtų vertinti blogai? Kai kuriose individualaus sporto šakose (pavyzdžiui stalo tenise ar dviračių sporte) egzistuoja puikiai išvystytas klubinis modelis, kai žaidėjai įvairiuose čempionatuose atstovauja klubus. Klubai moka žaidėjams atlyginimus, o individualūs laimėjimai paprastai garantuoja tik premijas, tad jei artėjant prie finišo dviračių lenktynėse pirmauja keli vieno klubo sportininkai, greičiausiai bekompromisės kovos tarp jų neišvysime.

Galbūt ateityje įsikurs oficialūs pokerio klubai, kurie samdys žaidėjus ir siųs į turnyrus kovoti po klubo vėliava? Tai tik spėlionės ir būrimas iš kavos tirščių, tačiau pamąstyti verta apie įvairiausius variantus.