Partijų enciklopedija: tolimosios kairės frontas

Pasaka. Anūkas užaugo, išmoko daug kalbų ir įstojo į partiją, kuriai priklausė ir jo tėtis, tai yra, Sūnus. Anūkas netgi perprato sudėtingus Lietuvos popmuzikos žvaigždžių gamybos dėsnius – pavagi žinomą užsienietišką dainą, prikergi lietuvišką tekstą ir plyšauji į mikrofoną. Pataikysi į natą, pasiseks iš karto, nepataikysi, prastums prodiuseriai.

Tačiau Anūkui buvo mažai. Jis ėmė erzinti vyresnius partijos bičiulius ir netgi dėdes. Įgėlė jiems vieną kartą, antrą, trečią... Tol gėlė, kol sykį partija jam pasakė: „Eik tu... kuo kairiau!“.

Nenorėjo klausyti, bet suprato, kad teks eiti. Ir išėjo. Į „Frontą”. Taip toli į kairę seniai niekas Lietuvoje nebuvo nuėjęs... O kad drąsiau būtų, žingsniuodamas ėmė visaip šūkauti.

„Vargas jums, siurbėlės kapitalistai! Nebekenksit darbo žmogui! – rėkė jis. – Išnaikinsim neteisybę! Vagys bus nubausti!”

Ypač daug šaukė apie tai, kas bus nemokama ir kaip reikia skirstyti valstybės pinigus. Tik apie užsienio politiką ir iš kur tų pinigų gauti, nerėkavo. Gal nenorėjo išduoti paslapčių? Kaip ten bebūtų, žingsniavo ir galvojo apie ateitį...

Pasakos pabaiga sekama skirtingai, priklausomai nuo pažiūrų, tačiau dažniausiai sakoma, kad kažkuriame iš tų frontų – nieko naujo.