Kur dabar kam dėtis?

Tačiau ir po Kalėdų, ir po gimtadienių tenka grįžti į realybę. Tiesa, kai kam reikėjo grįžti į Briuselį susirinkti savo daiktų, kol jie dar nesudegė, bet tai tik viena iš tos gausybės išimčių, kurių šįmet pažėrė rinkimai.

Po Paskutinio sekmadienio ypač sunku pralaimėtojams. Prabunda jie ryte, čiupt čiupt virš galvos – o ten nieko. Kiek nori apžiūrinėk save veidrodyje ar klausinėk antrosios pusės, jei tokią turi, – nebėra kandidato aureolės, nebėra. Įsivaizduokit, kaip skaudu pasidaro, jei tik ją ir teturėjai…

Na, bet politikai kaip gabiausi verslininkai sunkmečiu – visas negandas kažkokiu būdu pergyvena. Be to, jie mėgsta žiūrėti tik į varžovų praeitį, o apie savo personaliją mąsto tik žvelgdami į ateitį.

Netgi mažiausiai balsų surinkęs kandidatas nusprendė, kad politika jam visai nieko. Todėl jis ketina steigti savo partiją. Pirmas darbas netoks ir baisus: aplankyti tuos, kurie už jį balsavo. Jei bent kas devintas per rinkimus nejuokavo, partijai narių užteks.

Kitas buvęs kandidatas sako nežinąs, ką būtent mes išsirinkome. Šio politiko planai artimiausius keletą metų abejonių nekelia. Bandys sužinoti.

Dar viena kandidatė rašys knygą „Viena šypsena, kad rinkimus laimėjo moteris ir tūkstantis litrų ašarų, kad tai buvau ne aš“.

Trečioji iš moterų taip pat turi gana konkrečių planų. Ji stengsis kokiu nors būdu nusivalyti visą makiažą, kurio per porą mėnesių pritepliojo kažkoks vaikis iš televizijos. Patirtis po anų kartų perspėja, kad tai gali užtrukti.
 

Vienas toks buvęs pretendentas į prezidentus važiuos apsipirkti į Lenkiją, mat per tuos rinkimų rūpesčius visiškai neturėjo tam laiko.

O antroje vietoje likęs kandidatas dar kurį laiką turbūt slapta džiaugsis, kad nelaimėjo. Nes gal tikrai nelabai norėjo. O jei vis dėlto norėjo, tai jau rado neblogą būdą malšinti pralaimėjimo kartėlį – iš minkštasuolių traukti kažkieno paliktas „blakes“ ir daužyti jas plaktuku.