Olandijoje dviratininkai vietoj kalnų naudojosi laiptais

„Red Bull DownStairs“

Vienas čekas ir septyni olandai susirinko aptriušusiame, pašaliniams uždarytame vienuolikos aukštų pastate Amsterdamo širdyje. Netoli miesto centrinės stoties aštuoni olimpinėse žaidynėse dalyvavę dviratininkai surado tai, ko ieškojo – ženklų aukščio skirtumą.

Vedami olando Robo van den Wildenbergo, užėmusio penktąją vietą 2008-ųjų Pekino olimpiadoje, trupė pasaulinės klasės dviratininkų įžengė į buvusį valstybinio pašto siuntų išskirstymo centrą. Įsibrovėliai pasinaudojo seno pastato avarine būkle – taip nustebindami ir kai kuriuos ten dar triūsiančius darbininkus.

400 metrų „trasą“ sudarė vienuolika aukštų, 324 laiptai ir daugiau nei 50 vertikalių metrų nuo viršaus žemyn. „Kai priėmėme iššūkį organizuoti lenktynes šiame apgriautame pastate, turiu pripažinti, mane buvo apėmę dvejopi jausmai, – prisimena Ivo van der Puttenas iš Olandijos. – Iškilo klausimas, ar išvis Olandijoje įmanoma lenktyniauti trasa žemyn. Ankštais, siaurais laiptais ir pusiau sugriautuose aukštuose buvo ypatingai sunku važiuoti – sunkiau nei peršokti kelmus, upelius, medžio šaknis ar kitas natūralias kliūtis. Reikėjo įveikti sudužusius langus, nuolaužų priverstus kabinetus ir tabaluojančius kabelius“.

Po finišo 22 metų olandas jau laidė juokus. Kelyje į sunkią pergalę jam pavyko įveikti Basą de Beyerį (Olandija), Michalą Prokopą (Čekija) ir Joostą Wichmaną (Olandija).

Čekijos dviratininkas Michalas Prokopas irgi mėgavosi nusileidimu unikalia trasa: „Kai vaikinai manęs paklausė, ar noriu lenktyniauti Amsterdame – pagalvojau, kad jie juokauja. Dabar jeigu sąžiningai, tiesiog esu laimingas, kad laiptais nusileidau ne atskiromis dalimis – kelių įpjovimų ir sumušimų net neskaičiuoju“.

Po lenktynių dviratininkai paliko pastatą taip pat greitai kaip ir įėjo į jį – jie įsimaišė į minią tarp Grachteno kanalų Olandijos sostinėje. Mieste, kuriame vienam gyventojui tenka daugiausia dviratininkų visoje Europoje, dviratininkams ištirpti minioje gana lengva.