Rūta Meilutytė: už jokius pinigus neatstovaučiau kitai šaliai

Ši kaunietė beveik metus gyvena ir treniruojasi Plimute. Į Angliją R.Meilutytė persikėlė po to, kai šioje šalyje sėkmingai įsikūrė jos tėtis. Plaukikės treneriu tapo britas Jonathanas Ruddas. Prieš išvykdama Rūta buvo Giedriaus Martinionio auklėtinė.

Sėkmingi R.Meilutytės startai Lietuvoje paskatino kalbas, kad šaknis svečioje šalyje įleidusi plaukikė netrukus sulauks pasiūlymų atstovauti Didžiosios Britanijos rinktinei. Pati Rūta purto galvą: „Niekada tokio pasiūlymo nepriimčiau.“

– Rūta, kaip manai, sportine prasme pasiteisino išvykimas iš Lietuvos?

– Manau, pasiteisino, nes treniruočių sąlygos ten žymiai geresnės. Be to, daugiau konkurencijos. Kaip sakoma, ne su savimi plauki (šypsosi). Galbūt ir treneriai ten atidesni. Kita vertus, nežinau, ar tai lėmė rezultatų gerėjimą. Jie ar taip, ar taip turėjo gerėti.

– Didžiausia problema Lietuvoje ta, kad nėra normalaus 50 m baseino. Bet juk ten irgi treniruojiesi 25 m baseine... 

– Taip, bet kitąmet Plimute žada atidaryti visiškai naują 50 m baseiną, didelį kompleksą. Tad bus geriausios sąlygos treniruotis. Plaukikų rinktinė prieš Londono olimpiadą taip pat žada atvažiuoti ten treniruotis.

– Ar be tavęs Plimute treniruojasi daugiau užsieniečių?

– Lietuvių daugiau nėra, bet užsieniečių yra. Yra airių, šveicarų, netgi iš Afrikos atvykusių plaukikų.

– Ar buvo sunku prisitaikyti prie britiško gyvenimo būdo?

– Prie plaukimo krūvių gana greitai pripratau, nors čia jie žymiai didesni ir iš pradžių sunku buvo. Dabar viskas puiku. Prie mokyklos gal sunkiau buvo priprasti. Teko pakeisti mokyklą. Kas atsitiko? (šypsosi). Nežinau, nepatiko... Vaikai ten savotiški.

– Lietuvoje jaučiamas nerimas, kad ateity, įleidusi šaknis Anglijoje, galbūt atstovausi ne Lietuvai, o Didžiajai Britanijai...

– Ne, ne... Visi taip galvoja, apie tai klausinėja... Bet tikrai ne. Man ten dar sunkiau į komandą būtų patekti. Ten labai stiprūs plaukikai.

– Bet finansinės sąlygos ten taip pat kitokios.

– Ne, ne... Man tai būtų didelė negarbė. Negalėčiau pasikeisti pilietybės. Nežinau, kas turėtų įvykti, kad pasikeisčiau. Tikrai niekad gyvenime to nebus. Kad ir siūlytų didelius pinigus. Manęs niekas nesuprastų, kaip man reikėtų grįžti į Lietuvą? Man ir treneris (Jonathanas Rudd, – red. past.) sako, jog nepaisant to, kur treniruojuosi, turiu atstovauti savo gimtajai šaliai.

– Šeima į Angliją persikėlė visam laikui?

– Nežinau dar. Kol kas su tėčiu ten gyvename. Iki olimpiados tikrai, o po to žiūrėsime.

Rūta Meilutytė

– Apie Londono olimpines žaidynes kalbi labai drąsiai, bet ten būtum tik naujokė. Ko tikėtumeisi pirmojoje savo olimpiadoje?

– Stengčiausi, kaip tik galėčiau. Aišku, medalį vargu ar būtų įmanoma pasiekti, tačiau jei patekčiau į finalą – būčiau labai laiminga. Rio de Žaneire jau galvočiau apie medalius.

– Vyrų plaukime turime Giedrių Titenį, Vytautą Janušaitį, kitus. Kaip manai, kodėl moterų plaukime neturime žvaigždžių?

– Daugumai plaukikių būna taip, kad rezultatai kyla kyla, o po to sustoja arba krinta, o vėliau vėl pradeda kilti. Žinau daug tokių atvejų. Vis dėlto dauguma tuomet, kai rezultatai nustoja gerėti, meta sportą. Pavyzdžių visokių yra. Manau, tiesiog reikia daugiau atkaklumo. Aš žinau, kad rezultatai visuomet nekils. Esu tam pasiruošusi ir tikrai nemesčiau plaukimo. Aš ne toks žmogus, kad iškart pasiduočiau. Bent iki 27 metų tikrai tikiuosi sportuoti.

– Kada supratai, kad gali pagerinti Lietuvos suaugusiųjų rekordus?

– Sunku pasakyti. Viskas vyko savaime. Stengiausi gerinti ne Lietuvos rekordus, o savo asmeninius rezultatus. Taip gavosi, kad ėmė kristi ir Lietuvos rekordai. Svarbu nestovėti vietoje, visuomet galvoju, kaip pagerinti savo rezultatus.

– Ką norėtum gyvenime veikti be plaukimo?

– Norėčiau būti kineziterapeute. Nesu moksliukė, bet norėčiau įgyti įdomią specialybę.

– Plaukimas – vienintelė sporto šaka, kurią lankei?

– Ne. Ketverius metus lankiau krepšinį, bet susilaužiau koją, todėl teko mesti. Visko buvo. Bandžiau lengvąją atletiką, šokius... Bet plaukimas visuomet buvo numeris vienas. Į plaukimą atėjau dėl paprastų priežasčių – kad išmokčiau plaukti, kad nebijočiau vandens, kad pagerinčiau laikyseną. Taip ir likau. Šeimoje iki manęs nebuvo plaukikų.