Publikuota: 2014 vasario 11d. 10:47
15min.lt

70-metį minintis žalgirietis Gediminas Budnikas geriausiai atsimena pergalę prieš SSRS rinktinę, kurioje nežaidė dėl tėvų partizanų

Dešimt metų stipriausios Lietuvos krepšinio komandos pagrindinėje sudėtyje, du SSRS pirmenybių bronzos medaliai ir kova su gerokai aukštesniais vidurio puolėjais. 70-metį antradienį švenčiantis Gediminas Budnikas Kauno „Žalgiryje“ žaidė 1964–1973 metais kartu su legendiniu Modestu Paulausku, Henriku Giedraičiu, Vytautu Sarpaliumi, Romualdu Venzbergu. Vėliau ne vieną skambią pergalę pasiekė su Kauno „Drobe“ – ir kaip žaidėjas, ir kaip komandos prezidentas. Po tiek metų, atiduotų krepšiniui, G.Budnikas pasuko į politiką – veiklą, kuri talentingam krepšininkui prieš 50 metų užkirto kelią į SSRS rinktinę ir dar didesnius laimėjimus.
Gediminas Budnikas
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr. / Gediminas Budnikas

1944 metais Paužuolių kaime (Ukmergės r.) gimęs G.Budnikas vos po metų prarado abu savo tėvus – jie žuvo partizaniniame kare su sovietais. Būdamas 18 metų ūgiu ir tvirtu sudėjimu išsiskyręs vaikinas buvo pakviestas į „Žalgirį“ ir į SSRS jaunimo rinktinę, tačiau pagrindinėje komandoje taip ir nežaidė. „Sumaišė man viską N.Chruščiovas“, – juokiasi Kauno tarybos narys.

Žinomas Gruzijos treneris Otaras Korkia į SSRS jaunimo rinktinę tada pakvietė ne tik G.Budniką, bet ir 17-metį M.Paulauską. Pastarasis vėliau tapo ir Europos, ir pasaulio, ir olimpiniu čempionu, o G.Budnikas progos pakovoti dėl šių titulų neteko dėl netinkamos biografijos.

„Jaunimo rinktinėje buvome gal 24 kandidatai, laukėme planuotos išvykos į Jugoslaviją, bet prasidėjo raketų krizė Kuboje. Nedaug juk trūko iki Trečiojo pasaulinio karo, tad išvyka buvo atidėta. Jau buvau patekęs į dvyliktuką ir, jei būčiau tada išvykęs, pase būtų atsiradęs antspaudas, kad galiu išvažiuoti. Bet mano tėvai – buvę partizanai, tad sovietų valdžia manęs neišleido.

Mums labai rūpėjo pasikalbėt – kaip ten viskas tame užsienyje. Aišku, jiems irgi buvo labai įdomi mūsų vadinamoji demokratija

Po to jau manęs niekada niekur ir nebeėmė – kiek galėjau, spardžiausi „Žalgiryje“. Skaudu buvo – išvyksta komanda į užsienį, o aš, starto penketo žaidėjas, turiu likti namie. Vietoj manęs ima tryliktą ar keturioliktą žaidėją. Aišku, į Lenkiją, Bulgariją, Rytų Vokietiją dar išleisdavo – bet ne toliau. O komanda Prancūzijoje dukart buvo, Italijoje, Malyje“, – apie praeitį pasakojo G.Budnikas.

Vis dėlto, nepaisant ne visai malonių atsiminimų, G.Budniko galvoje yra ir labai daug džiaugsmingų akimirkų. Žinoma, dažniausiai jos susijusios su amžinuoju priešu Maskvoje.

Pergalė prieš pasaulio čempionę SSRS rinktinę

„1967 m. į atnaujintą Kauno sporto halę atvyko SSRS rinktinė, Urugvajuje tapusi pasaulio čempione. M.Paulauskas tada pateko į čempionato geriausiųjų penketuką ir buvo rezultatyviausias SSRS rinktinės žaidėjas. Vis dėlto treneris A.Gomelskis tada leido Modestui žaisti „Žalgiryje“ – kad per daug mūsų nesutriuškintų“, – malonius atsiminimus pasakojo G.Budnikas.

Jau buvau patekęs į dvyliktuką ir, jei būčiau tada išvykęs, pase būtų atsiradęs antspaudas, kad galiu išvažiuoti. Bet mano tėvai – buvę partizanai, tai manęs neišleido.

SSRS rinktinė tuo metu itin intensyviai rengėsi 1968-ųjų olimpinėms žaidynėms Meksikoje ir į Kauną buvo atvykusi stiprios sudėties.

Ši rinktinė tuo metu buvo viena labiausiai dominavusių jėgų pasaulio krepšinyje, mat JAV nacionalinėje ekipoje nežaisdavo krepšininkai iš NBA. Sovietai 1967 m. buvo laimėję trečią iš eilės Europos čempionatą, tapę pasaulio čempionais ir rimtai planavo triumfuoti olimpiadoje.

Vis dėlto, pirmosios rungtynės baigėsi lygiosiomis, o antrose „Žalgiris“ įveikė pasaulio čempionus 90:85. Negana to, antrajame mače A.Gomelskis „Žalgiryje“ žaisti M.Paulauskui nebeleido – lietuvis žaidė prieš savus.

„A.Gomelskis pasiėmė A.Paulauską pas save ir nejautė, kad mes jiems tokią pirtį užkursime. Kaip šiandien atsimenu, halėje tada buvo kokie 7 tūkst. žmonių, nebūtų buvę kur obuoliui nukristi – sėdėjo pasidėję laikraščius ant laiptų, praėjimuose. Tą dieną mums puikiai sekėsi: aš įmečiau 24 taškus, R.Venzbergas – 26. Žaidėme kaip iš natų. Po mačo žiūrovai sulėkė į aikštę, mėtė mus į orą – buvo didžiulė šventė. Įveikėme pasaulio čempionus, o svarbiausia, kad sugebėjome laimėti be Modesto“, – pasakojo G.Budnikas.

Nelaimėsit prieš kapitalistus – į spartakiadą nevažiuosit

1967 metais SSRS vyko tradicinė tautų spartakiada, kurioje turėjo dalyvauti ir „Žalgirio“ pagrindu sudaryta Lietuvos rinktinė. Nebuvo joje tik su SSRS rinktine treniruotėse plušusio M.Paulausko. Prieš šią sporto šventę Lietuvoje svečiavosi Amerikos lietuvių sporto klubo iš Čikagos krepšinio rinktinė „Vytis“.

Ši pusiau mėgėjų komanda tuomet dukart įveikė Vilniaus „Statybą“ su Henriku Petrausku, Rimu Girskiu, Juozu Rimkumi, Rimantu Endrijaičiu.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Gediminas Budnikas
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Gediminas Budnikas

„Stovyklavome tada su rinktine Druskininkuose, kai pas mus atskubėjo sporto valdininkai su Lietuvos komunistų partijos antruoju sekretoriumi Charazovu ir liepė apginti "šalies" garbę: „Vyrai jūs jokiu būdu negalite pralošt kapitalistams. Jeigu pralošit – galėsit užmiršt visus užsienius“. Žinoma, mes tada juos abu kartus nugalėjome, tačiau ne dėl partijos paliepimo – tiesiog į aikštę visada ėjome laimėti“, – teigė G.Budnikas.

Vis dėlto buvusiam krepšininkui tada labiausiai įsiminė ne pergalė prieš „Vytį“ ir laimingi partinių šulų veidai, o galimybė pabendrauti su užsienyje gyvenančiais lietuviais.

„Buvo toks „Nemuno“ restoranėlis Druskininkuose, tai mes susimetėme talonus ir su tais lietuviais prasikalbėjome iki keturių nakties. Saugumiečiai tą vakarą mus paliko ramybėje, o mums labai rūpėjo pasikalbėt – kaip ten viskas tame užsienyje. Aišku, jiems irgi buvo labai įdomi mūsų vadinamoji demokratija, – juokėsi G.Budnikas. – Jų kapitonas buvo toks Galinaitis, 1967 m. Urugvajuje matęs pasaulio pirmenybėse žaidusį M.Paulauską. Jis sakė, kad M.Paulauskas tada NBA būtų uždirbęs milijonus – aišku, neįmanoma buvo apie tai nė svajoti.“

Pergalė prieš CSKA Sovietų armijos dieną

Dar po metų „Žalgiris“ ir vėl pasiekė itin skambią pergalę – šįkart Maskvoje prieš CSKA SSRS čempionate. Vasario 23 dieną į SSRS sostinę čempionato rungtynių nuvykę žaisti žalgiriečiai sugebėjo amžiną priešininkę įveikti per armijos dieną. Apie šias rungtynes G.Budnikas pasakoja taip lyg jos būtų vykusios vakar.

„Pas juos žaidė aštuoni SSRS rinktinės nariai, salė tada dar buvo nedidelė, gal 7 ar 8 šimtai žmonių tilpo, tad visi buvo kviestiniai svečiai. Atsimenu, pirmosiose eilėse buvo susodinti kareiviai, toliau – generolai ir komisarai su blizgančiais antpečiais. Salėje iškabinti plakatai, skelbiantys lozungus „Sovietinis karys – pats stipriausias pasaulyje“, orkestras grojo.

Jis sakė, kad M.Paulauskas tada NBA būtų uždirbęs milijonus – aišku, neįmanoma buvo apie tai nė svajoti.

M.Paulauskas tada buvo mūsų lyderis, jo jo „normikė“ buvo 25–30 taškų kiekvienose rungtynėse, bet mes žinojome, kad CSKA „lips jam ant galvos“.

Komandos susirinkime nusprendėme, kad reikia nuo Modesto nuimti krūvį. CSKA treneris A.Gomelskis buvo ir rinktinės treneris, nuo jo daug kas priklausė, tai teisėjai jau jiems leido viską.

Mūsų treneris Vytautas Bimba sakė, kad ant Modesto lips, daužys, baudų nešvilps. Nusprendėme jam kamuolį duoti rečiau, žaisti komandinį krepšinį, išsidėlioję toliau, bet su įkirtimais į baudos aikštelę. Modestas tada pelnė gal tik 15 taškų, bet mes visi irgi dar po tiek – taktika pasiteisino šimtu dvidešimt procentų.

Po pirmo kėlinio pirmavome devyniais taškais – skandalas. Į rūbines sugužėjo visi generolai, pertrauka užsitęsė, spaudimas buvo didžiulis. Bet tada buvo mūsų diena – laimėjome. Per Sovietų armijos dieną pasiekti pergalę Maskvoje buvo kažkas neįtikėtino, sugadinome jiems visą šventę“, – juokėsi G.Budnikas.

Pagal ūgį priešpaskutinis, tačiau tvirtas

Itin dideliu ūgiu tarp krepšininku G.Budnikas neišsiskyrė, kaip pat sako, buvo apie 201 cm, tačiau svėrė per 100 kilogramų, tad buvo tvirtas.

„Atsimenu, kad tikrai neblogai gindavausi, nusiimdavau po 8 kamuolius, o taškų įmesdavau gal po 12. Pagal ūgį aukščiausioje SSRS lygoje iš centrų buvau priešpaskutinis. Tiesa, tada puolantysis visada turėjo pranašumą prieš besiginantį žaidėją, nes teisėjai pražanga bausdavo kiekvieną prisilietimą. Atsimenu, CSKA žaidė toks Andrejevas (215 cm) – plonas kaip kartis. Šiais laikais, kai galima stumdytis, jis be taško rungtynes baigtų. Krepšinis dabar jau visiškai pasikeitęs – kaunasi taip, kad kaulai traška“, – teigė tris kartus pasaulio veteranų čempionas.

Pats G.Budnikas krepšinio jau stengiasi vengti – ne visada leidžia sveikata, paskausta keliai. Pašnekovo teigimu, jis dabar pripažįsta vaikščiojimą, bet ne bet kokį – su šiaurietiškomis lazdomis.

„Su žmona kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį lyja ar sninga bent po keturis kilometrus nueiname“, – sakė buvęs žalgirietis.

Vis dėlto, jei draugai labai įkalbinėtų, G.Budnikas į aikštę ir vėl žengtų, nes trauką sportui nugalėti sunku.

„Porą mėnesių reikėtų pasirengti ir vėl galėčiau žaisti. Ar tai sveika? Manau, kad sveikatą atsinešame su genais, su tėvų krauju. Jei esi tvirtas – mažiau subyra viskas. Gal esame truputį patvaresni mes giminėje, be to, iš Aukštaitijos“, – juokėsi G.Budnikas.

„Žalgirio“ veteranai. G.Budnikas – antras iš kairės
„Žalgirio“ veteranai. G.Budnikas – antras iš kairės

Magistro diplomas – jau įžengus į septintą dešimtį

Paklaustas, kodėl baigęs krepšininko karjerą netapo treneriu, G.Budnikas teigė, kad juo būti negalėjo, nes ne tuos mokslus baigė. Anot pašnekovo, treneriai dažniausiai tapdavo baigę tuometę Kūno kultūros instituitą (dabar LSU), o jis buvo ekonomistas.

G.Budnikas buvo maisto technologas, tad jam neblogai sekėsi dirbti „Drobės“ fabrike, kurio komandoje krepšininkas ir žaidė paskutiniuosius karjeros metus. Vėliau jis tapo komandos prezidentu ir jam vadovaujant „Drobė“ laimėjo SSRS antrojo diviziono varžybas – tiesa, į aukščiausiąjį divizioną dėl lėšų stygiaus nesiveržė.

Atkūrus nepriklausomybę G.Budnikas pasuko į politiką, vienu metu net buvo Kauno miesto meras, o taryboje yra ir iki šiol. 2005 metais, kaip pats sakė, pajutęs, kad reikia galvą papildyti žiniomis, baigė viešojo administravimo magistro studijas Kauno technologijos universitete.

„Ar normaliam žmogui reikėjo tokių dalykų, kaip mokslinis komunizmas? O to anksčiau reikėjo mokytis. Man tokių žinių nereikėjo, tad teko galvą papildyti – buvau vyriausias magistras Kaune. Labai smagu buvo mokytis – patarčiau kiekvienam vyresniam. Buvau jau tada politikas, dirbau, o į paskaitas ėjau vakarais – nepraleidau nė vienos“, – teigė vienas įsimintiniausių Kauno "Žalgirio" centrų per visą komandos istoriją.

Skaityti visus komentarus 15
Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Skaityti visus komentarus 15
Komentarų nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga