Geriausia Lietuvos krepšininkė Rima Valentienė: neabejoju, kad galėčiau tapti trenere

R. Valentienė gimė ir augo Ukmergėje. Būsimoji Lietuvos rinktinės narė nuo mažens buvo labai judri, mėgo laipioti po medžius, kieme su berniukais žaisdavo visus įmanomus žaidimus. Į krepšinį Rima pasuko ketvirtoje klasėje, iki tol teko prižiūrėti jaunesnį brolį. Pirmąja trenere tapo mama Nijolė Vadapalienė. Kadangi mergaitei sekėsi, greitai pajuto, kad krepšinis – jos sportas.

Krepšinis mokslams netrukdė, mokyklą Rima baigė labai gerais pažymiais, todėl variantų studijoms turėjo labai daug, tačiau ir čia nugalėjo meilė krepšiniui. Pasirašiusi pirmąjį kontraktą su tuometiniu Vilniaus „Lietuvos telekomu“, R. Valentienė įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, sporto specialybę, nes tik taip galėjo suderinti studijas ir krepšininkės karjerą. Šiuo metu Rima kremta teisės ir valdymo magistro studijas Mykolo Romerio universitete.

Rima Valentienė atsakė į vicibasket.lt užduotus klausimus.

– Kokia pergalė buvo pati įsimintiniausia karjeroje?

– Gerų rungtynių buvo tikrai labai daug. Labiausiai įsiminusi šio sezono pergalė buvo Kaune prieš Valensijos „Ros Casares“, kai laimėjome per paskutines 2 sekundes (Rima pataikė lemiamą tritaškį – aut. past.).

– Esi daugkartinė tritaškių metimų konkursų nugalėtoja. Iš kur toks taiklumas – įgimtas ar treniruočių pasekmė? Kiek daugiausiai tritaškių esi įmetusi iš eilės? Kiek daugiausiai per vienerias rungtynes?

– Tiksliai sunku pasakyti. Iš eilės per rungtynes, jei neklystu, esu pataikiusi 6 tritaškius. O paprastai įmetu po 10 ir daugiau. Manau, kad taiklumas susideda iš 20% talento ir 80% darbo treniruotėse.

– Buvai išrinkta geriausia 2011 metų Lietuvos krepšininke. Ką tau reiškia šis titulas ir krepšinio mėgėjų pripažinimas? Geri buvo praėję metai?

– Esu tikrai labai maloniai nustebinta, kad būtent mane išrinko geriausia 2011 m. Lietuvos krepšininke. Pasitaiko, kad žmonės mane gatvėje atpažįsta, prieina pakalbėti apie krepšinį. Tai mano daugelio metų darbo įvertinimas. Visiems – labai ačiū.

– Lietuvos nacionalinei rinktinei paaukojai jau daugiau nei 10 metų. Ar negaila „parduotų“ vasarų?

– Į Lietuvos rinktinę esu kviečiama nuo 1997 m. ir atostogų turėjau tik tada, kai laukiausi sūnaus Aro, tai iš viso jau greitai bus, berods, 14 metų, kai atstovauju savo šaliai. Man nieko negaila, nes labai myliu Lietuvą, man garbė jai atstovauti. Smagu. Kas buvo blogai, po truputi pasimiršta, o kai laimi – tai patys geriausi atsiminimai.

– Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, su kuria teko kartu žaisti, dabar yra komandos trenerė. Ar, baigusi karjerą, neplanuoji irgi išbandyti trenerės duonos?

– Dėl trenerės duonos nežinau, tačiau neabejoju, kad galėčiau tapti trenere. Kol kas nieko sakyti negaliu. Laikas parodys, ką pasirinksiu.

– Ką veiki laisvu nuo krepšinio metu?

Kadangi Vilniuje yra likusi mano šeima, tai laisvalaikiu važiuoju į sostinę pas savo vyrą ir sūnų, visa laisvalaikį praleidžiu su jais. Mėgstu pagaminti ką nors skanaus ir pasikviesti svečių iš savo artimiausių draugų rato.

– Ar sūnus Aras neseka mamos pėdomis krepšinyje?

Aras, galima sakyti, užaugo krepšinio salėje, kartu vaikščiojo į treniruotes, dalį rungtynių, todėl nuo mažens mėgsta krepšinį ir jau lanko treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje. Man labai patinka žiūrėti, kaip jis žaidžia. Jei mano sūnus žaistų už Lietuvos nacionalinę rinktinę, manau, tai man būtų pati didžiausia Dievo dovana.