Į „Žalgirį“ atvykęs Aleksandras Trifunovičius: čia radau žmones be šypsenų

„Žmonės be šypsenų. Ir man tai nepatiko. Aš noriu, kad krepšininkai šypsotųsi. Man norėtųsi tikėti, kad mes visi dirbame tą darbą, kuris mums patinka.“, – paklaustas, kokią atmosferą rado komandoje, atviravo strategas.

44-erių metų krepšinio specialistas su „Žalgiriu“ pasirašė sutartį iki šio sezono pabaigos. Po kelių nesėkmingai sužaistų rungtynių iš ekipos buvo priverstas pasitraukti graikas Ilias Zouras. Vėliau prie komandos vairo laikinai stojo klubo sporto direktoriumi dirbantis Vitoldas Masalskis.

„Po pirmųjų treniruočių daryti kažkokias išvadas būtų neobjektyvu. Žiūrint iš šalies ir matant tuos gerus krepšininkus – lietuvius ir užsieniečius, – galima matyti labai gražų paveikslą. Bet į viską žvelgiant iš vidaus, tas paveikslas yra tarsi dėlionė. Dabar prasideda mūsų kelias, kurio metu mes turėsime iš tos dėlionės sudėti gražų paveikslą. Komanda tikrai turi daug potencialo, bet jos forma šiuo metu nėra tokia, kokia ji galėtų būti. Aš nenoriu gilintis į priežastis, kodėl taip yra“, – trečiadienį kalbėjo A.Trifunovičius.

– Jūs du kartus vadovavote Vilniaus „Lietuvos rytui“ ir puikiai žinote apie šio klubo ir „Žalgirio“ priešpriešą. Koks jausmas stoti į priešingą barikadų pusę?
– Tokia yra mano profesija (...). Kai tokia komanda kaip „Žalgiris“ mane pakviečia būti jos treneriu, man tai yra didelė garbė. Aš esu profesionalas, mylintis šį darbą. Būti čia yra didelis iššūkis man. O kas buvo, tas buvo. Aš suprantu, kad tai nėra įprastas dalykas. Man tai jokių problemų nekelia. Čia aš dirbu visa širdimi, atiduodamas visas savo jėgas. Tad atsakydamas į klausimą, koks jausmas, pasakysiu, kad būti „Žalgirio“ treneriu yra puikus jausmas.

– Kokios buvo Jūsų pagrindinės sąlygos derantis dėl darbo „Žalgiryje“?
– Tai yra tarsi tam tikra verslo paslaptis. Jeigu mes (su Vladimiru Romanovu – red. past.) nebūtume susitarę, manęs čia nebūtų.

– Ar esate girdėję apie V.Romanovo daromą įtaką komandos trenerių sprendimams?
– Aš esu girdėjęs daugybę dalykų, tačiau nenoriu apie juos kalbėti. Geriau man neužduokite klausimų apie tai, nes jie tik griauna tą „chemiją“. Kalbėti apie tokius dalykus yra nesąmonė. Aš žinau, kokia yra mano atsakomybė ir aš stengsiuosi rūpintis būtent ta dalimi kaip įmanoma geriau.

– Kokią atmosferą komandoje radote atvykęs į Kauną?
– Žmonės be šypsenų. Ir man tai nepatiko. Aš noriu, kad krepšininkai šypsotųsi. Man norėtųsi tikėti, kad mes visi dirbame tą darbą, kuris mums patinka.

– Dar prieš sezoną dalis „Žalgirio“ krepšininkų buvo atvirai prakalbę apie galimybę patekti tarp keturių stipriausių Eurolygos komandų. Ką apie tai manote Jūs?
– (...) Pasiek, kiek įmanoma daugiau. Laimėk, kiek įmanoma daugiau. Tai yra tai, ko žmonės nori iš tavęs. Mes turime sugebėti tai pasiekti. Mes privalome rasti kelią, kaip tą padaryti. Juk net ir tais laikais, kai „Žalgiris“ turėjo finansinių problemų, žmonėms vis tiek reikėjo pergalių. Mūsų pagrindinis tikslas yra laimėti.

– Pastaraisiais metais „Žalgirio“ treneriai keičiasi labai dažnai. Ar apie tai galvojote prieš atvykdamas čia?
– Šį faktą aš žinau. Ir žinau, ką Jūs turite omenyje. Bet aš atvykau čia ir apie tai negalvoju. Aš atvykau čia padaryti to, ką geriausiai moku. Aš noriu, kad mano žaidėjai eitų ta kryptimi ir viskas bus gerai. Dėl to nereikia jaudintis.

– Kiekvienam treneriui, norinčiam į komandą įdiegti savo žaidimo filosofiją, prireikia laiko. Kaip manote, kiek jo reikės Jums?
– Mes neturime laiko. Aš negaliu pasakyti, kad man reikia mėnesio ar dviejų. Aš nieko nežadu. Aš neturiu stebuklingos lazdelės, kuria pamojus viskas bus gražu ir mėlyna (...). Mes bandysime kažką koreguoti, mes bandysime viską pakreipti reikiama linkme. Pagrindinis mūsų tikslas bus dirbti su teigiama energija ir turėti tinkamą požiūrį.