Rimanto Kaukėno kančios: jaučiuosi tarsi be kojos, bet stiprus psichologiškai

Trečiadienio rytą Kaune R.Kaukėną apžiūrės rinktinės medikas ir medicinos daktaras Rimtautas Gudas. Antrą kartą karjeroje kelio raiščių traumą patyręs žaidėjas nori jaustis saugiau, todėl išklauso ne tik klubo medikų Italijoje, bet ir Lietuvoje nuomones.

„Italijoje medikai puikiai prižiūri, tačiau gera žinoti dvi nuomones. Jaučiuosi saugiau, kai išgirstu daugiau nuomonių. Italai kol kas patenkinti tuo, kaip gyja koja, nors galėtų būti ir geriau“, – prisipažino R.Kaukėnas.

Jis pasakojo, kad psichologiškai jaučiasi kur kas geriau, tačiau dar ilgą laiką teks kęsti fizinius sunkumus. „Negali taip atsistoti, negali taip pasisukti, turi tą daryti, negali to daryti. Nėra lengva. Pats sunkiausias dalykas tas, kad traumuoti abu keliai. Sunkiausi prisiversti taisyklingai daryti pratimus vienam keliui, o po to kitam keliui. Pratimų yra tiek daug, o dirbti reikia nuolatos“, – atskleidžia krepšininkas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rimantas Kaukėnas grįžo į Lietuvą

R.Kaukėnas krepšinio rungtynes ir treniruotes dabar priverstas iškeisti į fiziškai sudėtingą kojų gydymą. „Norint, kad kelio raumuo nesubliūkštų, reikia per dieną po dvi tris valandas atlikti pratimus. Antrajam keliui panašiai, tad išeina ilga darbo diena. Ne penkias, o septynias dienas per savaitę“, – šypsosi Lietuvos rinktinės narys.

Italijos medikai, pasak krepšininko, iki šiol vengia prognozių ir nesiryžta sakyti, kiek laiko užtruks traumos reabilitacija: „Kai aš jų paklausiu, jie nieko nenori sakyti, nes trauma yra labai sunki. Būtų lengviau kažką pasakyti, jeigu jau galėčiau bėgioti po truputį. Bet to etapo dar nepriėjome.“

– Stebint savo klubo pasirodymą tikriausiai dar labiau norisi grįžti į aikštelę? – žurnalistai paklausė R.Kaukėno.

– Žinote, tos motyvacijos yra tiek daug, kad galėčiau vardinti ilgai. Ne tik tai, kad matau savo komandą, bet kad jaučiuosi tarsi be kojos, kad negaliu žaisti, kad pasiilgau treniruočių...

– Kas jums labiausiai padeda ištverti be krepšinio?

– Šeima. Kas daugiau net neįsivaizduoju. Žiūrint varžybas ant sofos, viduje verda emocijos, viskas kunkuliuoja, bet tada atbėga vaikai, apkabina ir viskas išsisklaido, dingsta įtampa.

– Jūsų klubo draugas Kšyštofas Lavrinovičius jau pasveiko po nugaros operacijos ir labai sėkmingai įsiliejo į komandos žaidimą. Tai jus nustebino?

– Nenustebino, nes mes kartu dirbome ir aš mačiau, kiek daug pastangų jis įdėjo. Jis labai norėjo grįžti, matyt, tas nugaros skausmas jį jau buvo įvaręs į neviltį. Po tos operacijos jis pasijuto tarsi devintame danguje.

– Sienos „Montepaschi“ ekipa sėkmingai rungtyniauja Eurolygoje, tačiau ne taip sėkmingai Italijos čempionate. Kokios to priežastys?

– Buvo traumų, prie komandos prisijungė naujų žaidėjų, trūksta dar susižaidimo. Kai iš komandos iškrito traumuoti žaidėjai, keitėsi braižas, išsiderino ritmas, bet viskas yra pataisoma. Vyrai dirba gerai ir gana gerai vienas kitą supranta, todėl viskas tik gerės.

– Ar šį sezoną jūsų ekipa yra pajėgi mesti iššūkį tokiems krepšinio grandams kaip CSKA ar „Barcelona“?

– Reikia prieiti prie jų lygio. Aš tikiuosi, kad papulsime į ketvertuką, o jau finaliniame ketverte  bus viskas įmanoma.

– Galbūt stebite ir lietuviškų klubų pasirodymus?

– „Žalgiris“ pradėjo žaisti daug geriau ir manau, tas žaidimas dar gerės. Vangiai pradėjo sezoną, bet buvo laikotarpis, kai vyrai žaidė tarsi iš natų. Norint sukurti naują komandą, reikia laiko, kol viskas susicementuoja.

– Venesueloje jau buvo ištraukti olimpinės atrankos burtai. Kaip vertinate būsimus rinktinės varžovus – Venesuelą ir Nigeriją?

– Šios komandos yra sunkiai nuspėjamos ir turi daug gerų žaidėjų. Klausimas tas, ar tos komandos juos surinks ir koks treneris vadovaus. Nigerija didžiulė šalis, jos krepšininkai rungtyniauja ir NBA, ir Europoje. Jeigu jie atvažiuos, tada Nigerija bus labai pajėgi. Stipri ir Venesuela, ypač todėl, kad žais namie. Visgi norint patekti į olimpiadą, mums reikės laimėti.