Žalgirietis Paulius Jankūnas: „Šiuo metu gandrus vaikome nuo savo namų“

26-erių metų kaunietis krepšininkas mielai sutiko atsakyti į studentų laikraščio „SAVAS“ ir jo skaitytojų užduotus klausimus.

– „Žalgiryje“ žaidi nebe pirmą sezoną, ką tau reiškia vilkėti šio klubo marškinėlius?

– „Žalgiris“ yra legendinė komanda, kiekvieno vaiko, paauglio svajonė žaisti šiame klube.

– Nuo mažens žinojai, jog būsi krepšininkas?

– Pradėjau sportuoti nuo vienuolikos metų. Pradžioje negalvojau tapti profesionaliu krepšininku, tik vėliau supratau, kad noriu ir galiu būti geru žaidėju.

– Kuris krepšininkas buvo tavo vaikystės idealas, į kurį norėjai lygiuotis?

– Nieko naujo nepasakysiu – patiko garsiausi mūsų krepšininkai: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis.

– Ar aktyviai persiokioja gerbėjos?

– Na, niekada nebuvo man tokios problemos, tiesiog nereaguoju į tą skiriamą dėmesį (šypsosi).

– Kaip susipažinai su savo žmona?

– Mes su ja kartu mokėmės vidurinėje mokykloje, toje pačioje klasėje.

– Leistum savo vaikams siekti krepšininkų karjeros?

– Manau, kad leisčiau, nes būdamas krepšininku ne tik aktyviai sportuoji, bet ir turi išmokti būti punktualus, sutelkti dėmesį ir t.t.

– Kada Jankūnų šeimą gali vėl aplankyti gandrai?

– Jau du kartus gandrai pas mus svečiavosi, šiuo metu juos vaikom nuo savo namų (juokiasi).

– Esi metus ragavęs legionieriaus duonos. Norėtum dar kada atstovauti kitos šalies komandai?

– Aš manau, kad kiekvienam žaidėjui reikia išvažiuoti, pažaisti užsienyje, paragauti legionieriaus duonos, pamatyti, kaip viskas vyksta kitų šalių klubuose. Aišku, maloniau žaisti gimtojoje šalyje, bet man nebūtų problema vėl iškeliauti žaisti užsienyje. Esame krepšininkai, tokia jau mūsų profesija.

– Esi pabuvojęs daugelyje pasaulio miestų, gal yra toks, į kurį visada mielai sugrįžti?

– Vienas šio darbo minusų yra tas, kad mes daug miestų apkeliaujame, bet mažai jų iš tikrųjų pamatome, apžiūrime.

– Ar turi savo mėgstamiausią vietą Kaune, kur leidi laisvalaikį?

– Su šeima mėgstame pasivaikščioti Laisvės alėjoje ar parke, mėgstame būti gamtoje.

– Kokiom sporto šakom dar domiesi be krepšinio?

– Futbolas! Kaskart, kai Madridas žaidžia su Barselona, visi mūsų komandos nariai pasidalina į dvi stovyklas. Aš asmeniškai sergu už Madridą, nors dauguma komandoje palaiko Barseloną. Visada nekantriai laukiame šių komandų tarpusavio rungtynių.

– Kurią mokyklą esi baigęs?

– Kauno VDU „Rasos“ gimnaziją.

– Kurios pamokas labiausiai patiko, kurių nemėgai?

– Kai daug sportuoji, mokykloje labai dažnai nesirodai, todėl nebuvau pats geriausias mokinys, bet nebuvau ir pats blogiausias. Ne visada spėdavau pasiruošti pamokoms, nes visą laisvą laiką užimdavo sportas.

– Gali įvardinti įsimintiniausią arba mėgstamiausią savo mokytoją?

– Daug galiu paminėti (šypsosi). Mano auklėtoja Narbutavičienė, fizikos mokytojas Petkevičius, daug nuostabių, gerų mokytojų buvo. Tik daugiau laiko praėjus nuo mokyklos baigimo iš tikrųjų supranti, kad jie tau tik gero norėjo, o anksčiau juk atrodydavo kitaip...

– Ką gali papasakoti apie savo studijas?

– Esu baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, ekonomikos ir vadybos studijas. Mokydavomės laisvu grafiku, neteko patirti studentiško gyvenimo. Visos bėdos būdavo jei ateidavai nepasiruošęs, teko ne kartą perlaikinėti egzaminus (šypsosi).