Amerikoje besitreniruojantis disko metikas Tautvydas Kieras: „Atstovaučiau tik Lietuvai“

Vienu jo įpėdinių drąsiai galima vadinti Tautvydą Kierą, pastaruoju metu studijuojantį verslo vadybą Monroe koledže Niujorke. Šios aukštosios mokyklos lengvaatlečių treneris Markas Goodmanas nepaprastai džiaugiasi, kad jų komandos sudėtį sustiprino vienas perspektyviausių pasaulyje jaunųjų metikų.

Anot trenerio,  Tautvydo dėka koledžas ateinančiais metais sieks puikių rezultatų ne tik bėgimo takeliuose bei beisbolo aikštėje (beje, šio koledžo beisbolo komandai atstovauja ir kitas lietuvis, antrus metus Monroe koledže studijuojantis Edvardas Matusevičius), bet skins pergales ir disko metimo sektoriuje.

Vilnietis T. Kieras gimė Šiauliuose, mat tuomet, kai mamai atėjo laikas gimdyti, ši lankėsi pas savo draugę Saulės mieste. Augo vaikinas sostinėje, vasaras jis leisdavo pas senelius Kėdainiuose.

„Sakyčiau, kad mano charakteris būtent čia ir susiformavo, kai senelis pradėjo ruošti gyvenimui. Jis buvo priverstas tarnauti sovietų kariuomenėje, pergyveno sunkius pokario laikus. Abu su močiute sunkiai dirbo, kad galėtų išmaitinti šeimą. Na ir savo vasaras, praleistas pas senelius, tikrai negalėčiau pavadinti atostogomis. Nuo ryto iki vakaro padėdavau seneliui ūkio darbuose, o per pietų pertrauką būdavau verčiamas patarnauti šv. Mišioms bažnyčioje (kur senelis iki šiol dirba zakristijonu). Tuo metu to nemėgau, bet dabar nuvažiavęs į Kėdainius pirmiausia stabteliu prie šios bažnyčios, kur apsilankyti visada labai miela. Matyt, darbai laukuose (plūgo tampymas, žemės arimas be arklio) ir lėmė mano tvirtą kūno sudėjimą nuo ankstyvo amžiaus“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Tautvydas.

Vaikinas turi 4 metais vyresnį brolį Gediminą (šiuo metu baiginėjantį statybos inžinerijos studijas VGTU), kuris taip pat neabejingas sportui, yra baigęs Vilniaus krepšinio mokyklą. Tautvydas anksčiau irgi žaidė krepšinį, futbolą, net beisbolą, be to, jis yra baigęs ir muzikos mokyklą. Visgi iš daugelio savo pomėgių jaunuolis pasirinko būtent disko metimą.

– Tautvydai, pačiam puikiai sekėsi žaisti krepšinį, tačiau ne tik kad pasirinkai kitokią sporto šaką, nei dauguma Lietuvoje užaugusių jaunuolių, bet ir grojai originalesniu muzikos instrumentu – saksofonu. Kodėl tokie nestandartiniai pasirinkimai?

– Mano tėvas, užkietėjęs muzikos mėgėjas, paskatino stoti į muzikos mokyklą. Vieną dieną išgirdęs jį beklausant saksofonisto Kenny G nusprendžiau, kad norėčiau taip pat išmokti groti šiuo instrumentu. Pradėjau lankyti Karoliniškių muzikos mokyklą. Tiesą sakant, pradžioje muzikos pamokos nepatiko ir norėjau jas mesti, tačiau mama neleido sakydama, kad turiu užbaigti ką pradėjęs. Susikaupiau ir po 7 metų įgijau saksofono specialybės diplomą.

– Nenorėjai tęsti muzikinės karjeros, todėl pasirinkai sportą? Ar ateityje tikiesi savo rezultatais pranokti V. Alekną?

– Kai lankiau muzikos mokyklą Vilniuje, buvau įpratęs prie įtempto grafiko – ryte pamokos mokykloje, po pietų muzikos klasės. Kai pasibaigė muzikos pamokos, jaučiau, kad trūksta veiklos. Dar būdamas penkiolikmetis, vieną dieną su mama lankiausi svečiuose pas jos draugę, kurios vyras Arvydas Poška – buvęs diskininkas bei geras Romo Ubarto draugas. Jis parodė man sportinius svarsčius ir pasiūlė juos pabandyti mesti į tolį. Pamatęs, kad man sekasi kur kas geriau nei gerai, nors tuo metu buvau liesas kaip dviratis, paskatino užsirašyti į treniruotes pas Ubartą. Nusprendžiau išbandyti save šiame sporte. Treniruotės paliko gerą įspūdį, tačiau buvo alinančios ir, kaip treneris perspėjo, iškart vaisių nedavė. Vienu metu mokiausi mėtyti diską ir stumti rutulį. Tačiau nuo pat pradžių diskas patiko labiau, o rutulio stūmimas kaip tyčia sekėsi silpniau. Norėjau tobulėti mėtydamas diską, todėl kasdien po pamokų po 2-3 valandas praleisdavau lengvosios atletikos manieže arba Kalnų parke.

Nuo pirmų treniruočių pradėjau stebėti V. Alekną, bandydavau iš jo mokytis. Man jis visada buvo tikro sportininko idealas! Kai Virgilijus pastebėjo, kaip rimtai žiūriu į šį sportą, negailėjo patarimų. Nors ir nebuvo mano treneris, visada patardavo, stengėsi padėti, kai susitikdavome per treniruotes, o šiemet net paskolino kelis profesionalius diskus, nes žinojo, kad juos gauti nėra taip paprasta. Virgilijus Alekna yra puikus žmogus, džiaugiuosi turėdamas galimybę su juo bendrauti. 

– Tai kada treniruotės pradėjo duoti norimus vaisius?

– Pirmi metai nieko įspūdingo neparodė, gan greitai man teko pereiti nuo pradedančiųjų (1 kg) prie jaunių disko svorio (1,5 kg). Tai didelis skirtumas, tad prireikė nemažai laiko prie to priprasti. Pirmais metais sunkesnį diską numečiau vos 45 metrus. Tačiau nenuleidau rankų, dirbau visą žiemą, tobulinau savo metimo techniką, stiprėjau bei gerinau greitį. Kiti metai jau buvo geresni, peržengiau 50-ies metrų ribą ir gerindavau asmeninį rezultatą beveik kiekvienų varžybų metu. Palangos mokinių taurės varžybose, kurias (jaunių grupėje) 2008 metais laimėjau, savo rekordą padidinau iki 57 m. Vėliau keliavau į Pabaltijo turnyrus, kur likdavau dažniausiai antras po talentingesnio Andriaus Gudžiaus.

Didžiuojuosi būdamas lietuviu. Nors esame maža tauta ir valstybė, tačiau garsėjame įspūdingais sportiniais pasiekimais visame pasaulyje. Noriu ir aš prisidėti prie savo gimtinės garsinimo. Turime parodyti pasauliui, kas esame.

Tačiau po tokio mano šuolio karjeroje sekė didelis žingsnis atgal. Taip greitai pradėjus pasiekti didesnius atstumus, nukentėdavo technika. Vėliau, kai reikėjo pereiti prie dar sunkesnio įrankio – 1,75 kg sveriančio disko, daugelis iš manęs tikėjosi aukšto rezultato, jo tikėjausi ir aš. Visgi nepasirodžiau taip, kaip norėjosi. Lietuvos jaunimo čempionate 2009-aisiais savo amžiaus grupėje likau trečias, kas manęs netenkino, jaučiau, kad mano metimai nestabilūs. Tada nusprendžiau pasitreniruoti su A. Gudžiaus treneriu Vaclovu Kidyku, taip pat daugkartiniu olimpinių žaidynių dalyviu, ir išvažiavau į Kauną. Sekėsi labai gerai, sparčiai tobulėjau, tačiau nelemtai traumai parklupdžius mane sezono pabaigoje, po kurios nemaniau, jog dar galėsiu tęsti šį pamėgtą sportą, buvau priverstas sugrįžti į Vilnių ir kuriam laikui atsisakyti treniruočių.

– Manei, kad tuo ir pasibaigs tavo diskininko karjera?

– Tuo metu visos nesėkmės buvo tiek įgrisusios, kad nusprendžiau pailsėti nuo disko. Tačiau sportuoti nesilioviau, lankiausi sporto klube, kur stiprinau kūną visais įmanomais ir žinomais būdais. Netrukus supratau, kad be disko mėtymo negaliu gyventi, ir grįžau pas trenerį R. Ubartą. Asmeninį rezultatą pavyko pagerinti vos keliais metrais. Pamaniau, dvi skirtingos treniruočių stovyklos man nėra į naudą, tad nusprendžiau bandyti treniruotis vienas – taip, kaip nuo 20 metų tai daro V. Alekna. Žinoma, tuo metu išgirdau daug neigiamų nuomonių bei pastabų, mane įtikinėjo, kad be trenerio pagalbos nieko gero nepasieksiu.

Visgi visą žiemą praleidęs sporto salėje pakėliau visus savo jėgos rodiklius beveik dvigubai, o atšilus orams puoliau mėtyti disko, analizuoti metimus, filmuoti save, lyginti kiekvieną judesį su profesionalių metikų. Netrukus pajutau, kad progresas tapo žymiai greitesnis. Šiemet Palangos ilgų metimų taurės varžybose pirmą kartą dalyvavau jau su vyrų svorio disku (2 kg). Pamenu, nelabai kas tikėjosi iš manęs gerų rezultatų, tačiau numečiau 53 metrus. Kitose varžybose diskas nuskriejo dar toliau (54 m), o Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės turnyre, turinčiame aukščiausią kvalifikaciją šalyje, asmeninį rezultatą pagerinau iki 55,56 m, užėmiau antrą vietą tarp vyrų ir praėjau atranką į Europos jaunimo čempionatą (iki 23 metų amžiaus). Gaila, kad į jį nuvykti nepavyko, pradėjau tvarkytis dokumentus dėl stojimo į aukštąją mokyklą už Atlanto.

Mano agento iš Latvijos Armando Broko dėka, gavęs visą sporto stipendiją, įstojau į Monroe koledžą Niujorke. Atvykau į JAV, nes būtinai norėjau baigti mokslus, o Amerikoje, maniau, tai padaryti bus lengviau, nes čia labai gerai suderintos mokslo ir sportinė programos. Tuo jau įsitikinau. Tikrai maloniai nuteikia pagarba bei rūpestis sportininkais – vos pajunti menkiausią skausmą, tuoj pat esi gydomas įvairiomis procedūromis, po kurių jautiesi kaip naujai gimęs.

– Studijuoji Monroe koledže vos kelis mėnesius ir gruodžio 9-ąją Fordhamo universitete vykusiame turnyre pirmą kartą atstovavai savo mokyklai, laimėjai rutulio stūmimo varžybas. Kokius tikslus esi sau užsibrėžęs?

– Rutulio stūmimas nėra mano mėgstamiausias sportas, bet įeina į mūsų pasiruošimo programą, tad dalyvavau varžybose paprašytas trenerio. Visgi ateityje norėčiau koncentruotis tik į disko mėtymą. Dabar mano tikslas – laimėti prestižiškiausias Amerikoje studentų disko metimo valstybines (Nationals) varžybas, kurios vyks pavasarį. Prieš tai dar bus 8–10 turnyrai, suteiksiantys puikią galimybę pasiruošti minėtoms varžyboms bei pirmenybėms Lietuvoje. Vėliau būtų smagu pastudijuoti Majamio universitete Floridoje. Ten yra gera diskininkų komanda. Beje, šioje saulėtojoje valstijoje visuomet šilta, kas man labai prie širdies. Baigęs mokslus, jei bus perspektyvos, sieksiu didesnių sportinių aukštumų, bandysiu ruoštis ir 2016-ųjų olimpinėms žaidynėms. Tai, manau, kiekvieno pajėgesnio sportininko svajonė.

– O ar nebus taip, kad pagyvenęs Amerikoje susižavėsi idėja priimti šios šalies pilietybę ir 2016 m. olimpiadoje ginsi ne Lietuvos, o JAV rinktinės garbę, kaip kad kalbama apie vieną geriausių šiuo metu lietuvių kilmės jaunųjų bėgikų Luką Veržbicką, gyvenantį Čikagoje?

– Atstovaučiau tik Lietuvai. Didžiuojuosi būdamas lietuviu. Nors esame maža tauta ir valstybė, tačiau garsėjame įspūdingais sportiniais pasiekimais visame pasaulyje. Noriu ir aš prisidėti prie savo gimtinės garsinimo. Turime parodyti pasauliui, kas esame. Žinoma, galingesnės valstybės gali pasiūlyti daugiau pinigų, kad joms atstovautum, tačiau manęs tuo nesugundysi (juokiasi).