Kelias į Dohą. Antra stotelė – Austra Skujytė

Šis uždarų patalpų pasaulio čempionatas Austrai bus jau trečiasis, tačiau pirmas – kaip rutulio stūmikei (daugiakovėje 2004 metais A.Skujytė Budapešte buvo 3, o 2008 metais Valensijoje – 5). Po Pekino olimpinių žaidynių A.Skujytė nusprendė specializuotis vienoje rungtyje, ir tapo kone pirmąja pasaulio daugiakovininke, pasirinkusia rutulį. Iki šiol besitraukiantys daugiakovininkai daržniausiai rinkdavosi barjerinį bėgimą, šuolį į tolį ar aukštį.

Daugiakovininkai visuomet garsėjo kaip labai draugiški, palaikantys vieni kitus ir tolerantiški sportininkai, tad pokalbį su Austra pradėjome nuo situacijos tarp rutulio stūmikių. „Situacija rutulio stūmimė yra priešinga arba panaši kaip visose atskirose rungtyse. Per pirmą komercinį startą pasveikinau nugalėtojas, o jos į mane pažiūrėjo tokiu rūsčiu žvilgsniu… Iš karto tapo aišku, kad tokio šiltumo, kuris vyravo daugiakovėje, nesulauksiu niekada. Tačiau ledai juda į priekį – jau praėjusio vasaros sezono pabaigoje su keliomis stūmikėmis bendravau gana šiltai, galbūt ateityje tas sąrašas plėsis.”

2009 metų vasaros sezone Austros rezultatai vis gerėjo, o sezoną ji baigė su 17,86 metro rezultatu pasaulio čempionate Berlyne. Kaip tokius rezultatus vertina pati trijų olimpiadų dalyvė? „Sezonas buvo geras, pasiektas asmeninis rekordas, kuris mane labai nudžiugino. Tik va iki 18 metrų truputuką pritrūko – labai noriu ją peržengti. Ruošiantis startui Dohoje su treneriu akcentavome techniką, techniką ir dar kartą techniką – būtent ten slypi daugiausiai neišnaudoto potencialo. Kiekvienoje treniruotėje kasamės vis giliau link šio lobio, tačiau dideliais laimėjimais šioje srityje džiaugsimės dar ne greitai – tai ilgas ir kruopštus procesas. Taip pat nemažai dėmesio skyrėmė greičiui ir fizinei jėgai.”

Šiuo metu tarp rutulio stūmikų greitai populiarėja nauja technika – stumti rutulį sukantis aplink savo ašį. Ar teko tai išbandyti ir pajėgiausiai Lietuvos rutulio stūmikei? „Su šia technika teko tik „pažaisti” vienoje treniruotėje. Tai jaunų sportininkų technika – jei jos imčiausi, viską reikėtų pradėti nuo nulio. O ir senoji man parankesnė atrodo – stumiant rutulį „su šuoliuku”, labiau galiu save kontroliuoti ir kažko išsireikalauti.”

Į pasaulio uždarų patalpų čempionatą rinksis kone visos stipriausios pasaulio rutulininkės, su kuriomis Austrai jau teko susidurti pasaulio vasaros čempionate. Tačiau lietuvė teigia per daug kekreipianti į tai dėmesio. „Aš pati jų rezultatų ir pasirodymų neseku, situaciją bendrais bruožais kartais nušviečia treneris (R.Plungė). Aš nenoriu per daug spėlioti, kaip man seksis nustūmus įrankį tiek ar tiek metrų – tokiomis mintimis galima visiškai „užsikasti” ir prarasti koncentraciją. Kam be reikalo vargintis – nuvažiuosiu į čempionatą, išeisiu į sektorių ir matysiu kas dalyvauja, kas kiek šiemet rutulį stūmė.”

„Pagrindinis tikslas Katare – pasiekti man įveikiamą ribą. Stebuklo arba 19 metrų ribos tikėtis tikrai neverta. Labai norėčiau pagerinti savo asmeninį rekordą arba peržengti 18 metrų ribą. O ar ta riba paklus, matysime – juk greičiausiai teturėsiu tik 3 bandymus. Tokia yra reali situacija ir tiek aš, tiek treneris ją realiai priimame.”

Lietuvos rinktinėje A.Skujytė bus labiausiai patyrusi komandos narė (du kartus tokiose varžybose yra startavusi ir Lina Grinčikaitė, kiti atletai bus debiutantai), čempionatas vyks tolimoje Azijoje. Kokių emocijų sukelia šios aplinkybės? „Tai man daugiau padeda nei slegia. Jau gyvenu tokių varžybų rutinoje – žinau, ką daryti per pramankštą, žinau kad teks ilgai sėdėti “call room”. Žodžiu, viskas iki skausmo pažįstama. O jei jaunimas klaus manęs patarimų – visada padėsiu. O dėl Azijos – daug skraidžiau po Ameriką, tad ilgos kelionės man nebaisios, patyrimas padeda greičiau aklimatizuotis. Prieš daugiakovę reikėdavo kelių dienų pilnai priprasti, o atskirose rungtyse tai nebūtina. Nors varžybos vyks manieže, šiluma lauke – irgi geras faktorius… ji kaulų nelaužo.”

Keturi iš penkių Lietuvos lengvaatlečių į pasaulio če mpiojnatą vyks be trenerių (su komanda skris tik L.Grinčikaitės treneris E.Norvilas) – ar turės tai įtakos Austros pasirodymui? „Jei lygint, pavyzdžiui šuolius ir rutulį, man trenerio nebuvimas ko gero atsiliepia mažiausiai. Varžytis be trenerio man ne naujiena, dažnai ir pati jaučiu bei matau, kas nepavyko, ką padariau ne taip.”

Paprašyta paprognozuoti rutulio stūmimo rungties garbės pakylą, Austra konkretumu nepasižymi: “nežinau, kas dalyvaus – žinau tik tiek, kad norinčios ten patekti, turės įveikti 20 metrų ribą.”

Matyt nei vienas, kolega ar žurnalistas kalbėdamas su Austra nepamiršta paklausti, ar olimpinė vicečempionė negalvoja apie grįžimą į daugiakovę. „Šioje rungtyje patyriau daug nuostabių akimirkų, tad potraukis jai visada bus. Tačiau kuomet pagalvoju apie treniruotes, apie 800 metrų bėgimą, kuomet bėgdavau “per negaliu”, arba paskutiniuosius daugiakovės metus, kai sveikata nebeleisdavo treniruotis pilnais krūviais, apsiraminu. Ir su džiaugsmu žvelgiu į ateitį, nekantraudama pamatyt, kas manęs laukia metimų sektoriuose.”