Portalas 15min.lt siūlo iš arčiau pažvelgti į stipriausio pasaulyje žmogaus gyvenimą ir knygos apie jį kūrimą. Knygos autorius Andrius Guginis kiekvieną savaitę spausdins straipsnių ciklą „Prakalbinti stipriausiąjį“, kuriuose bus aprašomas biografijos kūrimo procesas.

„Žinau, kad Žydrūnas Savickas – stipriausias pasaulio žmogus. Žinau, kad laisvu nuo sporto laiku jis mėgsta skaityti istorinę bei biografinę literatūrą. Žinau, kad per šių metų pirmąjį pusmetį turėčiau jį prakalbinti, pažinti jo pasaulį, suprasti jo pergales bei gyvenimo vertybes“, – tokių ir panašių minčių vedamas sausio mėnesio viduryje pradėjau ilgą pokalbių maratoną su šių laikų Herakliu.

Tie, kas yra kalbinę stipriausią pasaulio žmogų, turbūt susidūrė su tokia situacija: po pusvalandžio klausimai dažniausiai baigiasi ir iš niekur atsiradusią abipusio bendravimo tuštumą užpildo ilgėjančios tarp klausimo ir atsakymo pauzės. Tris valandas trukęs pirmas pokalbis išsunkė. Norėjosi tik miego, o galvoje sukosi viena susitikimo ištrauka.

– Iš kur tas noras tapti stipriausiu? – įpusėjus pirmam pokalbiui paklausiau milžino.

– Jis yra, ir tiek.

– Na, gerai. Suprantu, noras yra. Dauguma žmonių kažko nori, bet kiekvienas sumanymas turi pradžią. Jis neatsiranda iš niekur. Turi būti priežastis, postūmis, vizija, kad gimtų tikslas ir taptų pagrindiniu gyvenimo varikliu.

– Aš noriu, ir viskas.

– Bet dauguma žmonių taip pat ko nors nori, tačiau kartais tik pasvajoja ir pagalvoję, jog sumanymas gali neišsipildyti, arba praradę viltį, kantrybę, spjauna į jį ir gyvena toliau.

– Kad savo norą paversčiau realybe, prireikė daugiau nei dešimt metų. Kai pirmą kartą 2003 metais buvau pripažintas stipriausiu pasaulio žmogumi, noras nedingo. Atvirkščiai, tik sustiprėjo.

– Niekaip nesuprantu. Norėjai tapti stipriausiu pasaulio žmogumi. Tikslą pasiekei, tačiau noras juo būti kuo ilgiau tuomet dar sustiprėjo?

– Nesigilink. Aš noriu, ir tiek. Man tai yra gyvenimo prasmės ieškojimo kelias, savirealizacija. Nuo mažų dienų žinojau, kad tapsiu stipriausiu pasaulio žmogumi. Tik reikėjo išlaukti ir dirbti iki tos triumfo dienos.

– O kaip tu žinojai nuo mažų dienų, kad tapsi stipriausiu pasaulyje?

– Matyt, man lemta. Žinojau, ir tiek.

Du kartus norėjo mesti sportą

Galiūnų sportas – jėgos sporto šakų daugiakovė. Atletas privalo būti stiprus, ištvermingas ir greitas; būti gerai pasirengęs psichologiškai, apskaičiuoti savo veiksmus aikštėje, mąstyti, kurti ir pirmiausia nugalėti save, o tik paskui svorį. Prireikia daug laiko ir darbo, kad žmogus išsiugdytų bent dalį galiūnų sportui reikalingų savybių. Jei atletas kantrus, įgūdžiai susiformuos praėjus ne mažiau nei penkeriems metams nuo sportavimo pradžios. Jei kantrybės nėra – galiūnų sportas skirtas ne jam.

„Ir paskui nusprendžiau tapti galiūnu, – baigdamas pirmą pokalbį kelias gyvenimo istorijas papasakojo Žydrūnas. – Čia mano gyvenimo kelias. Sunkus pasirinkimas, sumišęs su beprotiškumu bei didžiuliu tikėjimu savimi. Man tai patinka. Manau, kad esu mažumėlę sveikai išprotėjęs.“

– Čia dėl to noro? – pertraukiau Žydrūno pasakojimą.

– Galima sakyti ir taip. Kai ko nors nori ir darai dėl to, ko nori. Į kitus žmones, jų reakciją į tai, ką darai, nekreipi dėmesio. Tiesiog dirbi savo mėgstamą darbą.

– O tavęs šis mėgstamas darbas dar nenuvargino?

– Du kartus jau buvau nusprendęs mesti sportą. Pirmą, kai dar nebuvau įžymus, antrą – kai pergalės ėmė lįsti pro gerklę.

– Kodėl nepasitraukei?

– Šalia atsirado daugiau protingų žmonių, be to, kantrybė grįžo į protą. Aš jai esu dėkingas.

Vaikystėje – praktika su statybiniais blokeliais

Apie jėgos sportą su Žydrūnu be perstojo galima kalbėti keletą valandų. Paskui atsikvėpti ir vėl užduoti klausimų. Jei jų tik yra pakankamai. Priešingu atveju po kelių neaiškiai suformuluotų klausimų į nugarą ims kvėpuoti nejauki tyla.

– Tai tu jau ir būdamas mažas kilnojai sunkumus? – besibaigiant pirmam pokalbiui ir išsekus dėmesiui perklausiau stipriausio pasaulio žmogaus.

– Kokie ten sunkumai. Būdavo, kad vieną kitą statybinį blokelį panešdavau, kai mano bendraamžiai dar tik smėlio pilis statė. Ir tiek.

Žydrūnas akimirką pritilo, paskui dar papasakojo keletą netradicinių vaikystės užsiėmimų. Artėjant trečiai pirmo pokalbio valandai „atsijungiau“. Pasiūlęs baigti pirmąjį interviu, skubiai atsisveikinau ir patraukiau Vilniaus.

„Į ką aš čia įsivėliau“, – keletą kartų paklausiau savęs važiuodamas namo po pirmo pokalbio su pasaulio stipriausiu žmogumi, bet tikslaus atsakymo taip ir neišpešiau. Galvoje skambėjo galiūno žodžiai: „Noriu, ir tiek.“