Ričardas Panavas: lietuviai slidinėjimui gabūs ne mažiau nei skandinavai, tiesiog slidinėjimas Lietuvoje nepopuliarus

R.Panavas dalyvavo ketveriose žiemos olimpinėse žaidynėse, o debiutavo 1992 metais Albervilyje, būdamas vos devyniolikos.

Vasario 8 dieną jis buvo pagerbtas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, kur vyko Lietuvos sugrįžimo į olimpines žaidynes 20-mečio paminėjimas. R.Panavas buvo vienas iš šešių Lietuvos sportininkų, startavusių  Albervilyje.

Vėliau jo laukė startai 1994 metų Lilehameryje, 1998-ųjų Nagane ir 2002-ųjų Saltleiksityje.

40-etį balandį švęsiantis olimpietis šiuo metu Vilniuje dirba slidinėjimo treneriu, treniruoja 9–13 metų vaikus.

– Ką labiausiai atsimenate iš olimpinių žaidynių? – 15min.lt paklausė R.Panavo.

– Vien tai, kad gynei Lietuvos garbę, tas žinojimas, kad tai darei, sukelia malonų jaudulį. Olimpinės žaidynės yra labai atsakingas startas, ne vienam sportininkui sunku žodžiais nusakyti, ką jie jaučia būdami ten. Tokiose varžybose visiems norisi pasirodyti kuo geriau. Išgyvenimai jaudinantys, bet malonūs. Dabar kiekviena kartą, kai atsistoju ant slidžių, prisimenu tuos įspūdžius.

– Kaip pats vertinate savo rezultatus, kuriuos pasiekėte olimpinėse žaidynėse?

– Nesakyčiau, kad blogi rezultatai buvo. Albervilyje buvau vienas jauniausių dalyvių, o užėmiau 41 vietą tarp 100 sportininkų. Aukščiau vidurio. Debiutui tai buvo neblogas rezultatas. Vėliau rezultatai gerėjo, buvo ir patekimų į trisdešimtukus. Pasaulio čempionate buvau užėmęs 23 vietą. Nemanau, kad tai buvo prasti rezultatai. 

– Vėliau esate buvęs olimpinėse žaidynėse kaip žiūrovas?

– Ne, kaip žiūrovas olimpinėse žaidynėse nebuvau, tik kaip dalyvis.

– Kaip apibūdintumėte šiandieninę slidinėjimo situaciją Lietuvoje?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Slidinėjimo entuziastai

– Žinote, kuo daugiau žmonių treniruojasi, tuo didesnė atranka. Visada mąstau taip: galbūt gatvėmis vaikšto potencialūs čempionai, juk lietuvių fizinės savybės ne prastesnės nei norvegų ar suomių. Tiesiog Lietuvoje šis sportas nėra populiarus. Nėra reklamos, nėra trasų, nėra varžybų. Nėra daug slidinėjančių. Treniruojame tuos, kurie ateina sportuoti, o ne atsirinkę talentingiausius.  Aišku, visuomet tikiesi atrasti stiprų, talentingą slidininką. Tuomet tas sporto šakos augimas  pagreitėtų. Bet yra kaip yra.

– Tačiau pastaruoju metu jaučiamas ir tam tikras žiemos sporto pagyvėjimas: vis daugiau lietuvių plūsta slidinėti į kalnus, Druskininkuose atsidarė sniego arena...

– Nereikia painioti kalnų ir lygumų slidinėjimo. Taip, kalnų slidinėjimu užsiiminėja daug žmonių, bet lygumų slidinėjimu – mažai. Tai yra kur kas sunkesnė, daugiau pastangų ir ištvermės reikalaujanti sporto šaka. Dėl to lygumų slidinėjimas nėra toks populiarus. Be to, žmonėms patinka ekstremalūs pojūčiai, kuriuos suteikia kalnų slidinėjimas.

– Tai laikinas periodas ar vis dėlto slidinėjimas Lietuvoje pasmerktas amžinai stagnacijai?

– Žmonės dirba, todėl tikisi, kad rezultatas bus. Aš pats į sporto šakos plėtrą nežiūriu kaip į rezultatų siekimą. Vien tai, kad žmonės išeina į gamtą, paslidinėja, tampa sveikesni, jau yra stimulas dirbti. Rezultatai per vieną dieną neateina, todėl nereikia nuolat apie juos galvoti. Mes su vaikais dirbame neakcentuodami rezultato, svarbiausia išugdyti jų motyvaciją sportuoti. O kai daugiau vaikų slidinės, atsiras ir didesnė galimybė kažką pasiekti.

– Vis dėlto nemaža dalis visuomenės skeptiškai žiūri į profesionalų žiemos sportą, ir netgi pasigirsta kalbų, kad gal apskritai į jį neverta investuoti, nes rezultatų kaip nėra taip nėra. Ką apie tai manote?

– Na, olimpiadose vis tiek kažkas turės dalyvauti. Tai olimpinė sporto šaka, ir, manau, Lietuva bet kokiu atveju norėtų turėti atstovų olimpinėse žaidynės. Be to, visi nori, kad lietuvių rezultatai nebūtų patys blogiausi, net jei žiemos sportas Lietuvoje nėra itin populiarus. Dėl to atsiranda poreikis palaikyti šį sportą.

– Pats pasiduodate kalnų slidinėjimo bumui ar liekate ištikimas lygumų slidinėjimui?

– Aš ištikimas lygumų slidinėjimui, bet nevengiu nusileisti ir nuo kalno. Man patinka. Tiesa, ne visuomet randu tam laiko.