ERASMUS patirtis: išvydome Atlanto vandenyną! (VI dalis, nuotraukos)

Daugiau Vytauto pasakojimų rasite čia.

Paulas gyvena užmiestyje, tad nuo senamiesčio iki ten yra kiek daugiau nei 20 km, kuriuos jam kasdien tenka įveikti iki universiteto. Padedant GPS‘ui ir vietiniam žmonėms jo namus radome nesunkiai, o atvažiavę susipažinome su jo mergina ir tėvais. Labai linksmi ir draugiški žmonės, tik gaila, kad nelabai kalba angliškai, nes norėtųsi daugiau su jais pabendrauti.

Išsikrovėme nemažai daiktų ir pasilikome jo vasarnamyje, esančiame kitoje baseino pusėje, kuriame guli daugybė gražių paveikslų, nutapytų jo mamos. Kadangi Paulas mums labai pagelbėjo, be to, sekmadienį buvo jo gimtadienis, jam padovanojome iš Lietuvos atgabentą šakotį, kuris jau pasidarė panašus į Pizos bokštą. Išsikrovus tiek daiktų, po ilgos pertraukos vėl buvo galima užlenkti galines sėdynes, automobilis tapo lengvas, o galinis veidrodėlis buvo pilnas vaizdo. Paulas mus sekė iš paskos, nes važiavo prigriebti lietuvaičių, o po to mes sekėme jį, nes važiavome pagriebti jo draugo, ir tada visi pasukome vandenyno link! Taip taip, prie didžiojo Atlanto!

Būnant Vilniuje tenka nuriedėti daugiau nei 300 km, kad pamatytum jūrą, o čia užtenka vos 50 km ir prieš akis – neaprėpiamo didumo vandenynas! Lietuvą jau pasiekus rudeniškiems orams, mes čia dar galime pasidžiaugti 28 laipsnių šiluma. Prie vandenyno, be abejo, kiek vėsiau, o vanduo iš vis tik 18 laipsnių (nors atrodo, kad 12), na, bet nereikia per daug norėti.

Neilgai trukus pasiekėme Atlanto vandenyną ir prieš akis atsivėrė tiesiog pasakiškas vaizdas. Nestiprus vėjas pūtė nuo kranto, todėl į pakrantę riedėjo gražios, lygios ir, mūsų supratimui, tikrai nemažos bangos.

Neilgai trukus jį pasiekėme ir prieš akis atsivėrė tiesiog pasakiškas vaizdas. Nestiprus vėjas pūtė nuo kranto, todėl į pakrantę riedėjo gražios, lygios ir, mūsų supratimui, tikrai nemažos bangos. Vietiniams tos bangos didelio įspūdžio nedaro, bet mes tokias esame tik per televizorių matę. Sušokome pasimaudyti. Iš tiesų labai patogu, nes su tokia vandens temperatūra ir bangomis, nereikia nei toli bristi, nei ilgai pliuškentis – gaivumas užlieja iš karto. Pakrantė pilna žmonių su įvairia įranga – surfboard, wakeboard, skimboard, longboard – ir visi bando pasigauti savąją bangą.

Vytauto Ulozo nuotr. /Kaitavimas

Apmaudu tik tiek, kad vėjas pūtė nuo kranto ir nebuvo labai tinkamas kaitavimui, o pagrindinis mūsų tikslas ir buvo išbandyti savo atsivežtus žaislus, todėl po kelių valandų prie vandenyno visi pajudėjome prie šalia esančio didžiausio Prancūzijos ežero. Paulo draugo, kuris pats mėgsta kaituoti, teigimu, ežeras labai tinkamas jėgos aitvarų sportui. Netrukus tuo ir patys įsitikinome. Beveik 2 kilometrus nuo kranto gylis neviršija 1 metro, o vanduo lygus kaip stiklas. Tik gaila, kad kaituoti galima tik vienoje ežero pusėje, kur vėjas šiandien pučia taip pat nuo kranto, todėl buvo ne tik silpnas, bet ir labai gūsingas. Na, bet kadangi jau buvome atvažiavę, Dominykas paplaukė kokį pusvalandį, nors sąlygos ir buvo labai sudėtingos. Normaliu plaukimu to nepavadinsi, bet aš bent jau pamačiau savo naująjį aitvarą, o ir nuotraukos kelios išėjo.

Saulė priartėjo prie horizonto, todėl atėjo laikas sukti atgal į Bordo. Paulas išvažiavo padėti draugui persikraustyti, o mes pakeliui nuo vandenyno stabtelėjome paminėti šią progą ir suvalgėme saldų oranžinį melioną. Vėliau parvežę lietuves ir vėl nuvykom iki Paulo pasidėti įrangos ir pasiimti daiktų kelioms dienoms. Paulas siūlė pasilikti pas jį, bet kadangi jis ir taip mums labai padėjo, nusprendėme daugiau jo nebevarginti ir kelias naktis iki penktadienio praleisti pas tokį Alžyrietį bute, kurį surado lietuvaitės, ir kurį mes su Dominyku vadiname Richardu Geeru, nes gražiai rimuojasi. Vis dėlto Paulas įkalbėjo užeiti į svečius ir geriau susipažinti su jo tėvais. Buvome net pavaišinti vakariene ir geru vietiniu vynu. Tėvai labai draugiški ir šmaikštūs, todėl vakaras prabėgo greitai ir linksmai. Vis dar turėjome lietuviškų sūrių, todėl visus jais pavaišinau. Tėvams sūriai labai patiko, arba kaip aš sakiau, jie tiesiog labai mandagūs. Paulo tėtis Pieras juokdamasis atsakė: „Ne ne ne. Mes tikrai mandagūs“. Tik niekaip nesugebėjome paaiškinti, kas yra kmynai. Atsisveikinant tėvai kvietė dar atvažiuoti, o mes jiems padovanojome sunevyrinę lėkštutę iš Lietuvos, nes jie labai faini, be to, tėtis žvėriškai panašus į garsų prancūzų aktorių Žaną Reno.

Vytauto Ulozo nuotr. /Vytautas su ponu Pieru

Smagiai pavakaroję nuvažiavome pas Richardą Geerą. Lietuvės irgi jau buvo pavalgidintos kaip viešnios, todėl nusiprausėme vandenyno druskas ir pakankamai operatyviai sugulėme miegoti. Trys naktys čia ir kelsimės į pastovius namus. Valio!

Bus daugiau!

Vytauto Ulozo dienoraštis.

Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt.