15min.lt skaitytojos Evos meilės istorija (nuotraukos)

Vien išgirdus frazę „Meilės istorija“ man suvirpa širdis ir kūna apima drebuliukai, o skrandyje skraido drugeliai. Nes visą laiką prisimenu viską viską, kas ir kaip vyko nuo pradžių iki pat dabar, iki tų akimirkų, kai išlydžiu savo svajonę namo.

Pusmetis. Kartu, bet atskirai. Su kreivais ir labai slaptais žvilgsniais, su mielom šypsenom, su mažytėm viltim, bet užslėptais norais. Pusmetis buvimo labai arti, bet pakankamai reto bendravimo. Pusmetis susižavėjimo ir pusmetis klausimų. Pusmetis. Tiek laiko prireikė mums susiprasti, kad norime ir turime būti kartu. Įtakos turėjo daug kas – kardinaliai skirtingi mūsų charakteriai, požiūriai į daugelį dalykų. Galų gale požiūris ir baimės dėl vienas kito: ar gali tokia patrakėlė, kaip aš, sužavėti tokį rimtuolį, kaip Tu? Bet tiek laiko užteko, kad susivoktume ir visgi pradėtume rašyti mūsų pasaką.

Viskas prasidėjo paprastai ir niekuo neišsiskiriančiais įvykiais. Jokių pajūrių, jokių netikėtų pasimatymų ar meilės prisipažinimų. Jokių nestandartinių ir labai malonių dalykų. Aš išsiskyriau, Tu buvai. Mes pašnekėjom. Ir tų pokalbių pradėjo reikėt kaip oro. Tu laukdavai, kol grįšiu iš šokių, iš parduotuvės, kol suplausiu indus ir vėl ateisiu prie kompiuterio. Mes valandų valandas galėdavome kalbėti kad ir apie nieką, o prieš miegą parašyti vienas kitam žinutes. Vėl apie nieką, bet užmigdavome su šypsenom. Buvo atostogos, todėl niekam nereikėjo nieko aiškintis nei apie mūsų bendravimą, nei apie susitikimus... Bet kaip baisu buvo grįžti į paskaitas po atostogų: kažin, ką visi pagalvos? Ko klausinės? Kelis įsmigusius žvilgsnius reikės ištverti? Mes nebijojom nieko, mums niekas nerūpėjo. Galėdavom sėdėt susiglaudę, susikibę už rankų. Paskaitų metu rinkdavomės vietas šalia, nes viskas buvo taip nauja ir taip nuostabu. Pirmieji mėnesiai, pirmosios šventės, pirmosios dovanos, pirmieji bučiniai, pirmieji susitikimai su tėvais... Įvairiausi nuotykiai, patyrimai, daug daug šypsenų ir drebulių... Juk viskas taip keista, bet taip neapsakomai gera!

Ir jau praėjus pusmečiui supratau, kad Tu esi tas, be kurio aš nebegaliu. Jau tada taip supratau. Ryte, vos tik pabudus, ieškodavau Tavo žinutės su labo ryto tekstuku ir tos, siųstos naktį, kupinos jausmo ir laimės. Vakare, prieš einant miegot, ne tik paskambindavau, bet po to dar ir parašydavau. Ir visa drebėjau iš laimės – man taip gera buvo Tave turėti ir jaustis mylima.

Mes vis dar mokam paslapčia pasibučiuoti per paskaitas, o ir šiaip neslepiam to, kas taip gražu ir šilta. Ir po šitų beveik dvejų metų kartu mes jau drąsiai, be baimės ar be apsvarstymų, nemirktelėję, garsiai garsiai arba pašnibždom į ausį vienas kitam galime pasakyti „myliu“, nes būtent tai ir jaučiame, būtent tuo ir gyvename.

Laikas bėgo, o mes vis buvom ir buvom kartu. Stebėjomes abu, nes pirmoji tokia ilga ir rimta draugystė. Bet juk nėra namų be dūmų – prasidėjo trintis, mažyčiai, o po to ir labai dideli pykčiai. Mano isterijos ir panika, o Tavo ramybė ir didžiulė kantrybė. Po visų pykčio potvynių aš vis stebėdavausi, kaip Tu sugebi ištverti mane, mano PMS‘us, mano priekaištus ar kandžiojimus dėl nieko, mano nuotaikų kaitą ir mano visų įvykių išliejimus būtent Tau. O Tu tiesiog sakydavai, kad labai mane myli ir Tau nereikia to tverti – Tu tiesiog tuo gyveni. Davei man sparnus ir aš skridau.

Kodėl rašau būtuoju laiku? Nejaugi visa tai, kas prasidėjo taip gražiai, staiga trūkt ir užsibaigė? Nė velnio. Dabar, kai kartu esam jau du metus, aš nebegalvoju apie tai kaip apie didžiausią stebuklą – dabar tuo džiaugiuosi. Aš vis dar analizuoju įvykius, pykčius, laimes ir nelaimes, o Tu mane sutramdai ir liepi džiaugtis. Mes vis dar pykstamės, tik kartais rimčiau, o kartais visai nerimtai, bet visus pykčių potvynius nutraukia atoslūgis ir ramybė. Visa tai, ką pradėjom kurti, dabar plėtojam, rašom, lyg knygos dėstymą, nes įžangą jau padarėme. Mes mokam atleisti net už skaudžiausias klaidas ir mokam tikėti vienas kitu. Mes mokam mylėti ir saugoti vienas kitą.

Aš išmokau mirksėti Tavo blakstienų galiukais ir toliau kvėpuoju Tavo oru. Išmokau toleruoti darbus ir dalintis Tave su draugais. Tu išmokai suprasti, kad mano nuotaikų kaitą įtakoja PMS ir sugebi pajausti, kada artėja tas puolimo metas. Tačiau laikas, kurį praleidom kartu, leido mums atsitokėti ir suprasti, kad nežiūrėsi juk visą gyvenimą į nuostabius santykius kaip į didžiausią stebuklą, negyvensi visą laiką „Pirmųjų kartų“ banga. Todėl išmokom ir dar vieną dalyką – gyventi mūsų rutinoje, bet kartu tuo labai džiaugtis. Žinau, kad daugelis pavydi to džiaugsmo ir laimės, kuriuos spinduliuojam. Nes mes vis dar vaikštom susikibę už rankų arba apsikabinę. Mes vis dar mokam paslapčia pasibučiuoti per paskaitas, o ir šiaip neslepiam to, kas taip gražu ir šilta. Ir po šitų beveik dvejų metų kartu mes jau drąsiai, be baimės ar be apsvarstymų, nemirktelėję, garsiai garsiai arba pašnibždom į ausį vienas kitam galime pasakyti „myliu“, nes būtent tai ir jaučiame, būtent tuo ir gyvename.

Ačiū Tau, kad išmokei mane būti kartu. Ačiū Tau, kad esi su manim.

Papasakokite savo meilės istoriją, iliustruodami ją keliomis nuotraukomis. Savo pasakojimus su iliustracijomis taip pat siųskite el. paštu valentinas@15min.lt.