Jis buvo atsiskyręs, daug tūsinosi, atsirado keistų draugelių. Sugebėdavo neatvažiuoti į koncertus. Kartais dingdavo kaip į vandenį. Tekdavo malti šūdą organizatoriams aiškinant, kodėl esame tryse, o ne keturiese. Klimatas grupėje tapo nesveikas. Puikiai prisimename, kaip Karalius pasakė, jog važiuoja savaitgaliui į Londoną ir dingo dviems mėnesiams. Vėliau sekė dviejų savaičių išvyka į Indiją, kuri virto dingimu 3 mėnesiams. Ar nieko neprimena?
Po Indijos susėdome su Ezopu Neringos restorane. Pasakoja Linas Zareckas–Choras: „Aš pasakiau: arba darome kažką, arba skirstomės. Ezas gavo galimybę pats pasitraukti iš grupės. Pasakė, kad jis pasikeitė, kažką suvėmė apie dainą „Po stikliuką“. Žodžiu, nušvito žmogus.
Tas vakaras buvo labai keistas. Kažkokia tuštuma, neaiškumas. Atsikėlę ryte visi trys susiskmabinome ir supratome, kad tapome laisvi. Nebeliko to, kas grupėje kėlė įtampą. Atsibudome sveikesni ir įrašėme vieną garsiausių (ir kvailiausių) dainų „Mandarinai – jėga“.
P.S. Išėjome nerealią gyvenimo mokyklą, kurioje studijuojame iki šiol. Mokomės iš aplinkos ir aplinkinių, iš savo klaidų ir patirčių. Ir svarbiausia – nebijome iš savęs pasišaipyti. Esame talentingi begalviai, kurie sukūrė vieną populiariausių grupių Lietuvoje – ŽAS!
