Publikuota: 2012 gruodžio 4d. 22:00
15min.lt

Antanas Šileika: 1946-ieji, sužieduotuvių vakarėlio žudynės Marijampolėje (ištrauka iš romano „Pogrindis“)

Naujausiame Kanados lietuvio 59 metų Antano Šileikos romane – trileryje „Pogrindis“, pagal kurį režisierius Tomas Donela ruošiasi statyti filmą, aprašoma tragiška meilės istorija žiauraus partizaninio karo metu. Du jauni įsimylėjėliai, Elena ir Lukas, vietoje sužadėtuvių vakarėlio iškelia groteskišką sovietų žudynių puotą, taip tapdami Lietuvos pogrindžio legenda. Po šių įvykių jaunieji partizanai priversti slėptis, išgyventi pavyksta tik Lukui, kuris emigravęs į Paryžių ten pradeda naują gyvenimą. Bet praeitis atseka jauną vyrą per visą Europą ir priverčia jį grįžti į Lietuvą kovoti paties svarbiausio mūšio jo gyvenime.
A.Šileikos romano "Pogrindis" viršelis
A.Šileikos romano "Pogrindis" viršelis
 
 
Rašytojas A.Šileika
Rašytojas A.Šileika

Vieną šaltą baltutėlį balandžio vakarą 1946-aisiais Lietuvos provincijos didmiestyje Marijampolėje prasidėjo sužieduotuvių vakarėlis. Viskas vyko antrame medinio keturių butų namo aukšte netoli dailios traukinių stoties, iš kurios rytų kryptimi nuolatos dundėjo vagonai su daiktais ir belaisviais.

Kai Lukas tą vėlų vakarą įėjo į virtuvę paimti dar vieno degtinės butelio, Elena stovėjo pasilenkusi virš bufeto nugara į jį, o rudi garbanoti jos plaukai buvo palaidi. Jis pastebėjo įsitempusius, pakeltus ir sustingusius jos pečius, tarsi smūgiui pasirengusius. Po akimirkos atsisukusi ji pažvelgė į jį.

Didelės rudos Elenos akys buvo šiek tiek sudrėkusios nuo cigarečių dūmų bute. Ji vilkėjo tamsiai pilkos vilnos kostiumėlį, savo darbo drabužį, po švarku buvo pasivilkusi lino palaidinę, o ant kaklo segėjo sidabro grandinėlę su gintaro pakabučiu.

Jai už nugaros ant balto keraminio paviršiaus gulėjo du dideli juodos duonos kepalai, vienas jų besibaigiąs, didelė lėkštė su silke ir svogūnais, keptos antienos likučiai, kumpis ir dešrų virtinė. Elenai teko verstis per galvą, kad gautų šitiek maisto, taip trūkstamo pokario laikais, ir jo kvapas padėjo privilioti septynis garbingus svečius.

Gretimame kambaryje akordeonininkas grojo smagią šokiams pritaikytą J’ai Deux Amours melodiją, kuri Elenos atmintyje buvo įstrigusi dar iš prieškario laikų. Jos motina ir tėvas kartą šoko pagal šios dainos įrašą namuose prie plačiai atvertų stiklinių durų į sodą. Buvo kažkokios sukaktuvės, gal vardadienis, dabar ji nebeprisiminė.

Tai nebebuvo svarbu. Jos motina buvo mirusi, tėvas dingęs, namas sugriautas.

Pažvelgęs Elenai į akis, Lukas suprato, kad turėtų ją nuraminti, bet ir pats nesijautė ramus savo sužieduotuvių vakarėlyje. Jis smarkiai prakaitavo. Buvo lieknas ir šviesiaplaukis, vilkėjo panešiotą dviejų dalių kostiumą, švarkas buvo kiek per ilgas, taip pat puikavosi megzta liemene, suadyta palei kaklą, ir raudonu kaklaraiščiu. Prisimindamas tą vakarą jis suprato, kad tokių puošmenų būta per daug, jos tapo kone provokuojamos, bet, svečiams spėjus jas pamatyti, nebebuvo kaip jų atsikratyti.

Tai nebebuvo svarbu. Jos motina buvo mirusi, tėvas dingęs, namas sugriautas.

Lukas nebuvo pratęs, kad bute sukiotųsi tiek žmonių, nepratęs meilikauti, nepratęs sakyti viena, o galvoti kita. Jam buvo sunku neišsiduoti, ką iš tikrųjų jaučia, ir tos grumtynės su savimi buvo matomos, tačiau dabar jam žūtbūt reikėjo palaikyti Eleną.

Lukas pažvelgė į žiedą ant jos piršto. Plonytis aukso lankelis su mažyčiu raudonu akmenėliu, ne ką geresnis už papuošalą, įteikiamą paauglei baigus mokyklą, tačiau geresnio jis neišgalėjo. O ir papuošalų gauti buvo sunku, tie, kas jų turėjo, slėpė juos nuo svetimų akių.

Elena krūptelėjo, kai Lukas suėmė jos kaklą rankomis ir pažvelgė į akis.
– Mes neprivalome to daryti, jei jauti, kad negalėsi, – pasakė jis. – Niekas tavęs nekaltins.
– Net tu?
– Ypač aš.
– Šiaip ar taip, labai jau trumpos sužieduotuvės, – tarė Elena.
Ji juokavo. Geras ženklas.
– Žaibiškas romanas, – sutiko Lukas.

Jis tebelaikė savo rankas jai ant kaklo. Norėjo pabučiuoti ją, bet jautėsi nesmagiai, nežinojo, ar tokiu metu dera.

Lukas išgirdo, kaip atsiveria virtuvės durys, ir prisispaudė prie Elenos, juosmeniu tvirtai įsirėmęs į ją tarsi mylėtųsi. Jis pabučiavo ją ir jos lūpų prisilietimas trumpam ištrynė visas kitas mintis.

– O aš galvoju, kur jūs abu pasidėjot, – išgirdo kažką tariant. – Turėsit marias laiko bučiniams. Grįžkit atgal.

Giedrius, rajono pirmininkas, pirmasis atvyko tą vakarą, todėl buvo iš visų girčiausias. Jis buvo nusivilkęs švarką ir atsilaisvinęs kaklaraištį, o jo marškinių apačia nugaroje styrojo iš kelnių. Marškiniai jau buvo dėmėti ir jis gerokai per daug šnekėjo, bet apskritai buvo malonus, net mielas kažkuo ar bent jau malonesnis už likusiuosius. Jis ir kiti svečiai buvo iš kitokio pasaulio: dokumentų ir antspaudų, tarybos posėdžių ir susitikimų, dulkių ir popieriaus stirtų pasaulio, visai nepanašaus į Luko pasaulį.

Prieš prasidedant vakarėliui, Elena sugirdė Lukui stiklinę aliejaus, kad jo skrandis atlaikytų alkoholį. Nors gerdamas jis žiaukčiojo, bet dabar matė, kad degtinė jo visai neveikia. Jautėsi geriau nei tikėjosi. Gal net per gerai. 

Elena papurtė garbanas, perbraukė pirštais sau per plaukus ir susikibo rankomis su Luku. „Duokite mums minutėlę, tuoj grįšime.“

– Gerai, bet per ilgai neužtrukit. Visi miršta iš noro būti su jumis.

Giedriui apsigręžus eiti, Lukas žvilgtelėjo į kambarį, kuriame atsi¬rado nedidelė šokių aikštelė, kai buvo pastumtos lovos ir stalas arčiau sienų. Svečiai judėjo menkai apšviestame kambaryje: Elenos kambario draugė šoko su komjaunimo sekretoriumi, o sesuo Stasė – su rajono pirmininku. Ant valgomojo stalo degė dvi žvakės, nes elektrą mieste lygiai dešimtą išjungdavo. Vinskis vis norėjo pasišnekėti su Giedriumi apie kažkokius pasus, kurie buvo pavogti iš jo darbo kabineto, todėl griebė jį už parankės vos šiam išėjus iš virtuvės.

– Tu ir pats kaip atviras nervas, – tarė Elena. – Atšaukim viską. – Nusiraminsim ir pamėginsim vėliau.
– Norėčiau atšaukti, bet negaliu. Per vėlu. Ar nematei, kaip jis pažvelgė į mane, kai įėjo į virtuvę?
– Nieko nepastebėjau. Apie ką kalbi?
– Vinskis mane įtaria. Ir tikriausiai prasitarė apie tai Giedriui.
– Nori dingti iš čia?
– Vinskis ir Giedrius stovi prie durų.
– Pasakyk, kad eini į tualetą.
– Jie gali manęs neišleisti. Ar nori palaukti manęs čia?
– Ne. Pažadėjau tau padėti. Eisiu kartu.
Jos ryžtas Luką sujaudino, bet jausmas užvaldė jį vos akimirką. Šiuo metu mintys buvo užimtos kitais reikalais.
– Ar turi su savimi rankinę? – paklausė jis.
– Po stalu.

Elena pasilenkė ir iš po stalo išsitraukė rankinę. Kambaryje akordeonininkas užgrojo naują melodiją.

Lukas linktelėjo ir išsitraukė iš kišenių ginklus. Dešinėje laikė „Walther PP“ pistoletą, nes jis buvo sunkesnis ir galėjo paleisti aštuonis šūvius. Lengvesnįjį PPK pistoletą su septyniomis kulkomis laikė kairėje rankoje. 

– Nesužeisk mano sesers.

Lukas linktelėjo ir išsitraukė iš kišenių ginklus. Dešinėje laikė „Walther PP“ pistoletą, nes jis buvo sunkesnis ir galėjo paleisti aštuonis šūvius. Lengvesnįjį PPK pistoletą su septyniomis kulkomis laikė kairėje rankoje. Elena irgi turėjo tokį savo rankinėje.

Kai Elena atvėrė virtuvės duris, Lukas tvirtai žengė vidun, ištiesęs rankas į priekį, ir pirmiausia pasisuko į Vinskį su Giedriumi, nes šie stovėjo ir galėjo greitai išsitraukti pistoletus, o vyrams prie stalo pirmiausia būtų reikėję atsistoti. Lukas paleido du šūvius Vinskiui į kaklą ir jo galva nusviro ant krūtinės, kūnui smunkant ant grindų. Giedrius, nors ir girtas buvo besitraukiąs savo pistoletą iš kišenės, kai Lukas šovė į jį. Vyras susmuko.

Akordeonininkas nustojo groti ir įsistebeilijo į juos, o Elenos kambario draugė nepasimetė ir skubiai pasilenkė užpūsti vienos iš žvakių. Likę du vyrai stojosi iš savo vietų.

Lukas šovė kaire ranka, bet kulkos skriejo pro šalį. Tuomet Elena nušovė abu vyrus. Jos kambario draugė išsižiojo kažką sakyti, bet Lukas nenorėjo nieko girdėti. Jis paleido šūvį jai į kaktą ir ši sukniubo.

– Eime, – pasakė Elena.
– Palauk.

Lukas prisiartino prie Elenos sesers Stasės, kuri buvo nuvirtusi nuo savo kėdės ir dabar gūžėsi prie sienos, su siaubu žvelgdama į juos. Lukas pasilenkė ir įsmeigė akis jai į veidą.

– Darau tai tavo pačios labui, – tarė jis.

Lukas turėjo veikti greitai, kol neįsikišo Elena.

Apatinė Stasės lūpa virpėjo, o akyse degė baimė. Lukas žengė žingsnį atgal ir nusitaikė. Jei stovės per arti, šūvis ją apdegins. Jei stovės per toli, gali išvis nepataikyti arba ją nušauti.

Prieš Lukui iššaunant, Stasė užsimerkė, o tada suklykė iš skausmo ir kraujas pasruvo jos ranka. Lukas greit atsigręžė į Eleną, kol ši jo nenušovė, o taip galėjo atsitikti, jei būtų neteisingai supratusi jo veiksmus.

– Turėjau sužeisti Stasę, kitaip čekistai pamanys, kad ji su mumis išvien, – išpyškino Lukas.
– Kodėl iš anksto manęs neįspėjai?
– Negalėjau rizikuoti. Buvo per daug pavojinga.

Elena stovėjo išraudusi. Kambaryje buvo pilna kraujo, jo dėmės buvo ištiškusios ant sienų, tarp negyvų kūnų ir išvartytų kėdžių telkšojo klanai kraujo.

Elena nuleido pistoletą ir atsitūpė šalia Stasės.

– Atsiprašau, kad nieko tau nesakiau. Kai pasirodys čekistai, galėsi atvirai jiems pasakyti, kad nieko nežinojai. Jie tave paleis.
– Tu virtai pabaisa. Aš tavęs nebepažįstu.

Komjaunimo sekretorius sujudėjo, bandydamas išlįsti iš pastalės, kur buvo nuvirtęs, bet Lukas paleido į jį dar vieną šūvį.

Laikas spaudė. Elena pakilo, o akordeonininkas, kurį į kaklą buvo sužeidusi rikošetu atšokusi kulka, iš paskutinių jėgų pakilo nuo kėdės ir metėsi durų link dar vis su akordeonu ant pečių. Muzikantui kabarojantis laiptais žemyn, instrumentas lyg išgąsdintas žvėris sužviegdavo. Komjaunimo sekretorius sujudėjo, bandydamas išlįsti iš pastalės, kur buvo nuvirtęs, bet Lukas paleido į jį dar vieną šūvį.

Kaimynai greit įsidrąsins ir nuskubės į miliciją. Lukas su Elena apsivilko paltus, uždarė paskui save duris ir, nulipę laiptais, pasuko į gatvę. Snigo. Už kelių gyvenamųjų namų, netoli traukinių stoties, laukė jiems paruoštos rogės.

Gatvėse buvo tuščia, tvyrojo mirtina tyla. Jei tuo metu pro šalį eitų milicininkas, jis būtinai paprašytų parodyti dokumentus vien iš neturėjimo ką veikti. Elena spartino žingsnį, bet Lukas ją prilaikė, kad neatrodytų skubantys.

– Mums pavyko! – sušnibždėjo jis. – Nebūčiau padaręs to be tavęs.
– Buvo taip paprasta nužudyti tuos bjaurius vyrus, bet kartu nesuvokiama. Ar tavo nuomonė apie mane pasikeitė? – paklausė Elena.
– Aš tik dar stipriau tave myliu.
– Aš tarsi apsvaigusi. Jaučiu, kad pasielgiau tinkamai, nors tai buvo nepakeliama. Niekada nebebūsiu tokia kaip seniau.
– Ne, nebebūsi. Ir aš seniau toks nebuvau. Bet mes privalome smogti atgal, net jei dėl to turėsime sukietinti savo širdis.

Elenai dar teks tai padaryti. Jos širdis daužėsi it pašėlusi. Elena bijojo, kad širdis sprogs krūtinėje. Ji buvo įsitvėrusi Lukui į ranką ir dabar stipriau ją suspaudė.

Lukui buvo malonu jausti jos ranką savojoje. Jie labai retai galėdavo vienas kitą paliesti. Iki tol jis jau buvo nužudęs ne vieną žmogų, bet niekada to nedarė mieste ir niekada po to, kai kartu valgė ir kalbėjosi. Visa tai buvo siaubinga, tačiau šios žudynės sugrąžino jam Eleną.

Skaityti visus komentarus 16
Komentuoti straipsnį
Žymės: Tomas Donela
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Skaityti visus komentarus 16
Komentarų nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga
Skaitomiausios naujienos
 

Saugukelyje.lt

Eurą pasitinkant

Iš pirmų lūpų Twitter