Publikuota: 2010 rugsėjo 29d. 07:00
Laikraštis „15 minučių“

Permaininga lietuviškų pinigų istorija: litui sukanka 88 metai

Šią savaitę Lietuvoje minimas nacionalinės valiutos – lito – gimtadienis. Vienam iš Lietuvos valstybingumo simbolių sukanka 88 metai.
Pasak V.Laurinavičiaus, tarpukariu litas buvo tapęs viena tvirčiausių valiutų pasaulyje
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr. / Pasak V.Laurinavičiaus, tarpukariu litas buvo tapęs viena tvirčiausių valiutų pasaulyje

„Esu žmogus, gyvenęs prie 6 valiutų“, – pastebėjo poetas Marcelijus Martinaitis, gimęs 1936 metais. Pirmoji jų buvo nepriklausomos Lietuvos litas, pradėjęs cirkuliuoti 1922-ųjų spalio 2 dieną. Tačiau jo gyvavimą sustabdė Antrasis pasaulinis karas. Nuo 1940 metų Lietuvoje cirkuliavo okupantų įvestos valiutos.

„Pinigas yra laiko ženklas. Pirmoji mano valiuta – tarpukario litas, kurį dar būdamas vaikas mačiau. Paskui jau rublis pasirodė, kažkoks keistas pinigas. Tėvas parvežė iš miesto grįždamas. Apžiūrinėjom visi susėdę, kas ten per pinigas, kažkokie žmogiukai visai nematyti. Paskiau vokiečių markė – vėl kitoks pinigas. Paskui vėl rublis, červoncai dar buvo tokie raudoni“, – prisiminė literatas. Atkūrus nepriklausomybę, buvo įvesta laikina valiuta – talonas. Litas vėl sugrįžo tik 1993-iųjų vasarą.

Tarpukariu atsiradęs litas buvo ilgos lietuviškų pinigų tradicijos įpėdinis. Pasak Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjo Vidmanto Laurinavičiaus, senovėje pinigų funkcijas atliko paklausios prekės. Vienuose kraštuose tai buvo galvijai, kituose – grūdai, kriauklės kaurai, presuota arbata ir pan. Lietuvos teritorijoje tokiomis prekėmis buvo gintaras, žvėrių kailiai, vaškas. Ilgainiui juos pakeitė tobulesnis pakaitalas – taurieji metalai, kurie pasižymėjo ilgaamžiškumu, juos buvo lengva pervežti, padalinti į smulkesnes dalis.  

Kai Lietuvos valstybėje XIII a.–XIV a. pirmoje pusėje susiformavo sava pinigų sistema, čia dar buvo atsiskaitoma sidabro lydiniais arba kitų kraštų monetomis.

Lietuviški ilgieji

Steigiamojo Seimo darbų stenogramose užfiksuoti patys įmantriausi pavadinimai: auksinas, arfa, grašis, doleris, kaltas, kirptukas, lietas, lietus, lyra, vytis.Sidabro lydiniai buvo bendras svorio ir piniginis vienetas ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Be kitų šalių lydinių, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyravo vietinės gamybos pusapvalės lazdelės formos sidabro lydiniai. Dėl savo formos jie dažnai vadinami lietuviškais ilgaisiais, vidutinė jų masė – 105 gramai. Kartu su sidabro lydiniais XIV a. – XV a. atsiskaitymams plačiai naudoti ir Prahos grašiai. Anot V.Laurinavičiaus, kartu su Prahos grašiais atsirado kiekio vienetas kapa. 60 Prahos grašių sudarė 1 kapą. Kai kurių istorikų teigimu, pavadinimas kapa atsirado lietuviškus ilguosius kapojant mažesniais gabalais. Beje, panašios kilmės ir rusiškų rublių pavadinimas – iš žodžio rubit, taip pat reiškiančio kapojimą ar kirtimą.  

Pirmosios lietuviškos monetos, vadintos pinigėliais arba denarais, pradėtos kaldinti XIV a. pabaigoje. Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto nurodymu Vilniuje 1545 metais įsteigta monetų kalykla, kurioje pirmą kartą išleidžiamos auksinės monetos. Lietuvoje be denaro cirkuliavo, be denaro, nominalų įvairovė: nuo paties mažiausio – biloninio  pusdenario (obolo), iki didžiausio – auksinio portugalo, verto 8 000 pusdenarių. Po Liublino unijos pamažu Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo bendri pinigai, kurių menko ir išnyko kartu su pačia valstybe XVIII a. pabaigoje.

Muštinis ar litas?

1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę pradėtas svarstyti ir nacionalinės valiutos įvedimo klausimas. „Be kitų su tu susijusių klausimų svarstymo, Lietuvos Seime ir Vyriausybėje vyko ilgos, įdomios diskusijos ir dėl piniginio vieneto pavadinimo. 1919 metais Ministrų Kabineto posėdyje nutarta jį pavadinti muštiniu ir išleisti 9 nominalų muštinių banknotus, ornamentuotus lietuviškų juostų raštais, su ūkio bei gamtos vaizdais ir Vyčiu vandens ženkle. Tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti. Vėliau savos valiutos įvedimo klausimas buvo dar ne kartą svarstomas, rengiami įvairūs projektai.  Pasitaikydavo ir utopinių pasiūlymų – išleistus pinigus apdrausti valstybės elevatoriuose sukauptais grūdais, o naująją valiutą pavadinti ruginiais“, – pasakojo V.Laurinavičius.

Visą šį laiką Lietuvoje buvo naudojami kitų valstybių pinigai. Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa pagrindinė atsiskaitymo priemonė buvo markė. Tačiau 1922 metų viduryje jos vertė ėmė labai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito įstaigų veikla. Tuometinis Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl nacionalinio piniginio vieneto įvedimo ir Lietuvos banko (LB) įkūrimo. Tai buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui.

Vėl iškilo nacionalinių pinigų pavadinimo klausimas. Vyriausybės projekte buvo siūloma pinigą pavadinti muštiniu, o jo smulkesnę dalį skatiku. Tuo tarpu Seime ir spaudoje dėl pavadinimo vyko emocingos diskusijos. „Beveik kiekvienas Seimo narys siūlė savuosius variantus. Steigiamojo Seimo darbų stenogramose užfiksuoti patys įmantriausi pavadinimai: auksinas, arfa, grašis, doleris, kaltas, kirptukas, lietas, lietus, lyra, vytis. 32 balsais prieš 16 buvo priimtas Seimo ekonominės komisijos pasiūlytas variantas – nacionalinį piniginį vienetą pavadinti litu, trumpiniu, padarytu iš žodžio Lietuva, o jo šimtąją dalį – centu“, – dėstė V.Laurinavičius. 

1922-ųjų spalio pradžioje LB pradėjo savo veiklą laikinojoje sostinėje Kaune. Jam buvo suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą.  Pagal įstatymą, litas buvo įvestas spalio 1 dieną, tačiau tai buvo sekmadienis. Todėl litai pradėti keisti tik spalio 2-ąją.

„Kai jis pasirodė, buvo labai didelis jausmas. Tai mūsų pinigai, esame laisvi, galėsime tvarkyti savo reikalus taip, kaip mes išmanome, ir niekas neprimetinės iš šalies. Savi pinigai išlaisvina“, – įsitikinęs M.Martinaitis.„Kaip galima spręsti iš tuo metu gyvenusių žmonių prisiminimų, Lietuvai įsivedus savo nacionalinę valiutą, buvo ne tik entuziazmo, bet ir nerimo, kaip kiekvienos pinigų reformos metu“, – sakė LB muziejaus direktorius. Tačiau netrukus litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje. Jo vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo palaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais.

Tačiau 1940 metais Lietuvą okupavo sovietai, ir nuo 1941 metų kovo 25-ąją litų apyvarta buvo uždrausta. Buvo sudaryta jų sunaikinimo komisija, kuri buvusio LB centrinio šildymo krosnyse sunaikino visus saugyklose laikytus litų banknotus.

Atgijo po pusės šimtmečio

Dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, 1989 metų gegužę Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“, kuriame numatyta ir sava pinigų bei kredito sistema. 1992 metų gegužę į apyvartą išleidžiami rublių piniginių ženklų pakaitalai – talonai, kurie iš pradžių cirkuliavo kartu su rubliais, bet pastarieji netrukus išimti iš apyvartos. 1993 metų birželio 25 dieną  į apyvartą vėl išleidžiami litai ir centai. Daugiau kaip po 50 metų pertraukos litas vėl sugrįžo.

„Kai jis pasirodė, buvo labai didelis jausmas. Tai mūsų pinigai, esame laisvi, galėsime tvarkyti savo reikalus taip, kaip mes išmanome, ir niekas neprimetinės iš šalies. Savi pinigai išlaisvina“, – įsitikinęs M.Martinaitis. 

Dabar Lietuvos nacionalinės valiutos istorijos laukia naujas lūžis – litą kada nors turėtų pakeisti euras. Kai kurie Lietuvos gyventojai apie tai svarsto su liūdesiu.

„Taip, litas – svarbus Lietuvos simbolis. Bet, antra vertus, vyksta globalizacija. Tokiame pasaulyje kaip šiandien mažai valstybei turėti savo valiutą nėra paprasta ir saugu. Tikimės, kad Europos Sąjungos bendroji valiuta duos naudos Lietuvos ekonomikai, taip pat ir visiems šalies gyventojams, padidins mūsų ekonominį saugumą. Priminsiu, kad Lietuvoje nukaldintos ir visoje euro zonoje cirkuliuosiančios eurų monetos bus su mūsų valstybės modifikuoto herbo Vyčio simboliu. Jos  įsilies į daugiatautės Europos pinigų srautą ir garsins mūsų kraštą“, – kalbėjo V.Laurinavičius.

„Gal dar vienų pinigų sulauksiu“,  – paklaustas, ką mano apie euro įvedimą, šyptelėjo  M.Martinaitis. Jo nuomone, tai, kad litą pakeis euras, nėra vien geras ar blogas dalykas, o tiesiog kitoks, naujas pinigų istorijos etapas.

Kainos įvairiais laikais

XIV a. pab. už pusę sidabro lydinio buvo galima nupirkti jautį, už visą – 15 avių, už pusantro lydinio – žirgą. XVI a. pradžioje darbinio arklio kaina buvo apie 70 grašių, karvės – 60, kiaulės – 20, avies – nuo 4 iki 5 grašių, žąsies – 2 grašiai.

Apie 1930 metus darbinio arklio, melžiamos karvės kainos siekė 250 – 550 Lt, kiaulės – nuo 65 iki 100 Lt. Višta didžiuosiuose miestuose kainavo 5–6 Lt, mažesniuose atsieidavo ir 3–4 Lt. Dešimties kiaušinių kaina buvo 1,5 – 3 Lt. Litro pieno 25–40 centų, grietinės – nuo vieno iki 2,5 Lt. Miestuose ypač buvo vertinami rūkyti lašiniai, jų kilogramo kaina svyravo nuo 4 iki 6,5 Lt, t. y. pusantro karto daugiau už kiaulienos ir 2 kartus daugiau už jautienos kilogramą. Kilogramas balto sūrio kainavo 1 – 2 Lt, tačiau olandiško sūrio kaina buvo 4–6 Lt už kilogramą. Vyriškų batų porą Lietuvos miestuose buvo galima įsigyti už 25–35 Lt, kostiumą – už 80 Lt. 1930 metais pragyvenimo minimumas Lietuvoje buvo vidutiniškai 90 Lt per mėnesį vienam suaugusiam žmogui.
 

Skaityti visus komentarus 5
Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Komentarų nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga
Skaitomiausios naujienos
 

Saugukelyje.lt

Iš pirmų lūpų Twitter