„Kino pavasaris“: pramogos ir rūsti tikrovė

Pradėkime nuo muzikos chuliganų skandinaviškoje detektyvinėje komedijoje „Triukšmo garsai“. Keli būgnininkai, vadovaujami maištingos prigimties moteriškės, groja tuo, kas papuola po ranka: pilvotu ligoninės pacientu operacinėje, banknotais ir monetomis banke, traktoriais ir ekskavatoriais arba virpindami aukštos įtampos laidus.

Miestas gaudžia. Juos mėgina sučiupti muzikinės klausos neturintis policininkas vardu Amadėjus (akt. Bengtas Nilssonas), visą gyvenimą nepritapęs prie savo muzikalios šeimos. Tai juokinga istorija su dramatiška šerdimi: muzikos nuo mažens nekenčiantis pareigūnas bando įveikti savo kompleksus. Skandinavai dar kartą įrodo turį puikų humoro jausmą (galima prisiminti puikią juodojo humoro komediją „Pasaulio pakraštyje“, rodytą pernai).

Faktai: „Triukšmo garsai“ („Sound of Noise“). Švedija, 2010  m., 100 min.
Režisieriai Ola Simonsson ir Johannes Stjarne Nilssonas.
Vaidina: Bengtas Nilssonas, Sanna Persson Halapi, Magnusas Borjesonas.
ĮVERTINIMAS 4/4

Viską valdo pinigai

Kadras iš filmo/„Savų darbas“

Kinas turi efektyvių priemonių padėti mums pažinti pasaulį ir jo slaptuosius funkcionavimo mechanizmus. Pavyzdžiui, demaskuoti visą pasaulį sukrėtusios finansų krizės priežastis ir ją sukėlusius asmenis. Pasižiūrėjus „Oskaru“ apdovanotą, intensyvų ir labai informatyvų filmą „Savų darbas“, verta prisiminti kelias pavardes: Alano Greenspano, Beno Bernankes, Timo Geithnerio, Rahmo Emanuelio ir keleto bankininkų.

Šie aukšti JAV pareigūnai (kai kurie jų buvo tampriai susiję su banku „Goldman Sachs“) sukūrė palankias sąlygas bankams piktnaudžiauti arba elgėsi nusikalstamai nerūpestingai. Tačiau baisiausia, kad beveik visi jie liko Baracko Obamos administracijoje. Krizės kartosis, nes niekas nebuvo nubaustas, o godumas turi gilias tradicijas. Išvada akivaizdi: viską valdo tik pinigai. Ypač tie banknotai, kuriuos be paliovos spausdina Amerika.

Faktai: „Savų darbas“ („Inside Job“). JAV, 2010 m., 110 min.
Režisierius Charlesas Fergusonas.
ĮVERTINIMAS 4/4

Kelionė laiko mašina

Tikrą žygdarbį atliko dokumentinės kronikos „Restrepo“ autoriai, keliolika mėnesių kartu su JAV kariais gyvenę Afganistane ir filmavę jų kasdienybę bei susidūrimus su Talibano kovotojais. Jie patys išvengė mirties, tačiau tapo kelių karių žūties liudininkais Korengalio slėnyje. Tai pati pavojingiausia vieta Afganistane. Sėdint salėje, sunkoka įsivaizduoti, ką iš tiesų patyrė kariai, bet filmo kūrėjams pavyko šį bei tą mums įrodyti. Vaizdai gan iškalbingi. Pakanka pažvelgti į vietinių to kalnuoto krašto senolių veidus dažytomis barzdomis, kad suprastum, jog mus skiria praraja. Tai tarsi kelionė laiko mašina į alternatyviąją tikrovę.

Kadras iš filmo/„Restrepo“

Į kitą planetą (kaip filme „Kin Dza Dza“), kur galioja kiti dėsniai. Deja, tai liudija, kad demokratijos eksportas nebus sėkmingas. Amerikiečiai su sąjungininkais kartoja senųjų utopistų ir Lenino klaidas. Prievarta ar teroras nesukurs naujos, tobulos visuomenės, nors to panašiais būdais siekia ir talibai (jų ideologija yra vadinama salafizmu – grįžimu prie pirmapradžio, „grynojo“ Islamo), ir Vakarų ideologai. Jiems vertėtų paskaityti britų filosofo Johno Gray’aus knygą „Juodosios mišios“. Supratus fundamentalius visuomenių vystymosi procesus pasaulio istorijoje, gal pavyktų išvengti tokių skaudžių klaidų?

Faktai: „Restrepo“ („Restrepo“). JAV. 2010 m., 95 min.
Režisieriai Timas Hetheringtonas ir Sebastianas Jungeris.
ĮVERTINIMAS 3/4