Daumantas Mikučionis. Derybos lietuviškai: visi pralaimi

Žvelgiant į šią istoriją iš verslininko pozicijos, turime gana paprastą trijų pusių konfliktą, kurio objektas – šlovė ir pinigai.  Šlovę Donata, jei išliks elite, gaus bet kokiu atveju –  tiek atstovaudama Lietuvai, tiek Rusijai. Sportininkė akivaizdžiai nori pinigų. Aš jos vietoje irgi norėčiau to paties. Kai mūsų ugdyti krepšininkai išvažiuoja į geriausius pasaulio klubus, mes tik džiaugiamės. Ir kai jie NEGRĮŽTA žaisti už rinktinę, mes juos suprantame. Tiesa, jie nežaidžia už kitos šalies rinktinę, bet čia yra specifinės sporto šakos nulemtas niuansas.

Nekomerciškoje penkiakovėje galimybių paversti savo įgūdžius sočiu ir aprūpintu gyvenimu yra žymiai mažiau negu futbole ir krepšinyje. Garantuoju jums savo siaura versliška logika, kad, jei nebūtų komercinių krepšinio klubų ir jų milijardierių savininkų, mūsų NBA milijonierių trejetukas – Kleiza, Valančiūnas ir Motiejūnas – Londono olimpiadoje žygiuotų po raudonai mėlyna dryžuota žvaigždėta vėliava! Arba kokia nors kita netrispalve vėliava.

Žiūrim toliau. Ko nori Rusija? Didelė ir galinga kaimynė labiausiai trokšta šlovės – dėl to ir medžioja mūsų išugdytą atletę. Kaip ji tai daro? Siūlydama savo stipriąją dalį – pinigus.

Ką turi Lietuva? Mums svarbus tiek šlovės (arba šalies garsinimo) elementas, tiek pinigų elementas (dėl jų trūkumo ir praradom sportininkę). Kitaip sakant, esam silpnesni abiejų siekiamų objektų požiūriu. Tiesa, turim ir „kozirį“ – Olimpinės chartijos nuostatą, pagal kurią kitos valstybės pasiūlymą priėmę sportininkai dalyvauti olimpiadoje gali ne anksčiau kaip praėjus trejiems metams, nebent sulaukia gimtosios šalies olimpinio komiteto leidimo. O koziris kabutėse yra dėl to, kad iš tikrųjų tai yra mušta korta: ją panaudoję, supykdome dvi likusias derybų šalis, ir negauname sau nieko naudingo. Deja, nusprendėme būtent tą muštą kortą ir panaudoti derybose.

Na, ir ką turime? Turime „lietuviškai“: trys derybų šalys – ir nė viena negavo, ko nori.  Mes, kaip įprasta, likome „biedni, bet teisingi“. Teisūs emocine-moraline prasme: gavome saldų keršto gurkšnį. „Biedni“, nes nei pinigų, nei talento nuo to Lietuvos sporte nepadaugėjo.

O ką galėjom turėti? Manau, kad galėjome turėti pinigus. Rusai jais aptekę, Donata jų nori, mes jų neturim.

O ką galėjom turėti? Manau, kad galėjome turėti pinigus. Rusai jais aptekę, Donata jų nori, mes jų neturim.  Paaukojam šlovę, prašom „bile kiek babkių“ už savo talentą, rusai plačiais mostais moka – visi laimingi! Tiesa, spėju, kad sporto federacijoms pirkti atletus vienoms iš kitų nėra įprasta praktika, bet čia vėlgi tik lankstumo klausimas. Tai gali nesivadinti atletės pirkimu – pavadinkime rėmimu, investicija į pasaulio sporto vystymąsi, arba „pakonsultuokime“ rusus, kaip ugdyti atletus, ir išrašykime sąskaitą – kaip norite, taip pavadinkite.  Versle tikrai taip ir pasielgtume. Už tuos pinigus, kurių negavome, būtume išugdę kitas dvi donatas.  O vietoj to dabar santykiuose su Rusija turėsime dar vieną rakštį, kuri dar galbūt supūliuos ir į politinio lygio uždegimą.

Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com