Gediminas Gasiulis: ACTA sutartis – nuo anarchijos prie diktatūros

Iki šiol parodomaisiais veiksmais apsiribojusi interneto bendruomenė dabar žengia į gatves.

Naujasis jų keiksmažodis – ACTA. Šios keturios raidės yra tarptautinės sutarties dėl kovos su klastotėmis santrumpa.

Šį šeštadienį visoje Europoje, o taip pat Lietuvoje, numatomos protesto akcijos, nukreiptos prieš šią sutartį.

Sunku patikėti, kaip greit interneto bendruomenė susivienijo šiam sukilimui. Net Lietuvoje, kur protesto akcijas organizuoja tik valdžios užkampyje likę politiniai judėjimai ar lito–kito negavusios profesinės sąjungos. O dar labiau stebina jaunimo aktyvumas, pranokstantis net galo su galu nesuduriančių senolių susibūrimus ir pagraudenimus, kad „prie ruso buvo geriau“.

Nors šįkart grėsmė – ne „rusas“, diktatūros tvaiką užuosti nesunku. Jis sklinda būtent iš tos „nedidelės“ sutarties dalies, kurioje kalbama apie internetą.

ACTA ne tik numato griežtas bausmes už autorių teisių pažeidimus internete, bet ir praktiškai panaikina nekaltumo prezumpciją. Mat sutartyje numatoma, kad interneto paslaugų tiekėjai privalės atskleisti galimai autorių teises pažeidusių asmenų duomenis. Taigi jei dabar tokia informacija suteikiama tik gavus teismo leidimą, tai ateityje to veikiausiai nebereiks.

Sutarties šalininkai pabrėžia, kad kiekviena priemonė įvardijama kaip galima, o ne privaloma. Tačiau sunku patikėti, kad ilgai nuo visuomenės slėpta, vengiant viešų diskusijų ir svarstymų tarptautinėse bei nacionalinėse institucijose pasirašyta sutartis liks dūlėti stalčiuose. Apie šią sutartį iki pasirašymo nebuvo girdėjęs net Lietuvos teisingumo ministras, o Europos Parlamento pranešėjas ACTA klausimu Kaderis Arifas atsistatydino pareikšdamas, kad buvo liudininku „dar niekada anksčiau nematytų manevrų“, kurie buvo atlikti ruošiant šią sutartį.

Naivu tikėtis, kad Everesto viršukalnę pamatęs alpinistas apsisuks jos nepasiekęs. Sutarties šalininkai kelionę jau įpusėjo ir apsisukti neketina.

Intelektinę nuosavybę siekianti apsaugoti kūrybos industrija dabartinę situaciją internete prilygina anarchijai – neva visi viską kopijuoja ir dalinasi (jų žodžiais – vagia), o tvarkos įvesti neturima priemonių. Tai pažaboti galima tik tarptautinėmis sutartimis, mat internetas yra visuotinė erdvė ir vienos šalies pastangos nueis perniek, jei kitoje galios nuosaikesni įstatymai.

ACTA sutartimi būtent siekiama suvienodinti skirtingose šalyse galiojančias procedūras ir baudžiamuosius teisės aktus, susijusius su intelektinės nuosavybės apsauga. Daugumoje ES valstybių, o taip pat Lietuvoje, praktiškai yra pasiekti „minimalūs“ sutartyje numatyti reikalavimai – juos būtų galima nebent griežtinti. Kur kas prastesnė situacija šiuo atžvilgiu yra Rusijoje, Indijoje ir Kinijoje. Tačiau šios šalys sutarties dar nepasirašė. Ir jau Europoje matant atmetimo reakciją, naivu tikėtis, kad jos bus linkusios rizikuoti.

Dar didesnė problema yra ta, kad sutartyje numatomos priemonės kelia grėsmę žmogaus teisėms, tokioms kaip žodžio laisvė ir privatumas. Kyla natūralus klausimas, kas yra svarbiau – žmogaus teisės ar keliolikos milžiniškų korporacijų interesai?

Patys menininkai į situaciją žvelgia skirtingai: vieni bijo, kiti mato galimybes, treti tik nori, kad jų kūryba plistų.

Kaip taikliai pastebėjo dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas: „Ten, kur menas tampa produkcija, jis nustoja būti menu.“