Monika Bončkutė: Vladimiras Romanovas – tai Lietuva

Politologai ir premjeras nusprendė pabrėžti būtent pastarąjį aspektą – dienos tema. Nereikia kreipti dėmesio, abiejų partijų atsiradimas – jos lyderių ambicijų išraiška, vienadienis dviejų lunatikų viešųjų ryšių triukas.

Gali būti, kad politologai ir premjeras teisūs. Kita vertus, faktas, kad isteblišmentas uoliai suskubo nurašyti naujuosius partinius gemalus, kelia nerimą. O kas, jei nerangus sliekas Seimo rinkimų dieną pokšt ir parodys devynias slibino galvas? Kas bus ir ką tai reikš geopolitinių plokščių sandūroje stūksančiai Lietuviai, paliksiu aiškinti tiems patiems politologams. Norėjau tik atkreipti dėmesį, kokioms aplinkybėms susiklosčius, sliekas gali pavirsti slibinu.

Visų pirma, tiek K.Brazauskienė, tiek V.Romanovas turi ištikimų gerbėjų. Pasitelkus veiklius parankinius, galima išpūsti burbulą. Prisimenat V.Uspaskichą? „Ką tas svetimšalis santechnikas, kaimietis, net lietuvių kalbos dorai nemoka“, – šaukė jo kritikų choras, mesdamas į balsadėžę balsalapius su Kėdainių kunigaikščio pavarde.

Faktas, kad isteblišmentas uoliai suskubo nurašyti naujuosius partinius gemalus, kelia nerimą.

Arba R.Paksas. Rinkimų rytą nė vienas pažįstamas man nedrįso į akis pasakyti, kad balsavo už R.Paksą. Bet rezultatai parodė ką kita. Geram „piarui“ diriguojant, pakalikų orkestras gali suvirpinti teisingą stygą ir V.Romanovo „žmonės“ ar K.Brazauskienės „demokratai“ (tebus atleista už kabutes) pasičiuoždami nuskries į Seimą.

K.Brazauskienei tereikia prikelti velionio prezidento šmėklą, iš jos padaryti pažadų iškamšą, įvynioti ją į nostalgijos paklodę ir „kolchozų“ ar tėviškos valdiško globėjo rankos trokštantys rinkėjai užtrauks… nežinau ką, bet kažkokį himną, gal senąjį, nes juk ir tuomet dirbom Lietuvai.

Kiek keblesnė V.Romanovo padėtis. Jis be jokios bėdos, pasitelkęs savo, kaip darbdavio ir investuotojo, įtaką galėtų suvaryti kad ir dešimt tūkstančių narių. Vis dėlto įtikinti likusią dalį elektorato, kad Hitleris labai mylėjo lietuvius ir dėl to drėgną, tamsią, smirdinčią ir iškrypėlių apsėstą žemę derėtų patikėti valdyti jam, gali būti sudėtinga. Čia, jei ką, V.Romanovo mintys, išreikštos eilėmis per nacionalinį transliuotoją.

Pasitelkus pinigus ir pažabojus ekscentrišką charakterį, nieko nėra neįmanomo. Iš karto pateikiu atsakymą tiems, kurie kliaujasi lietuvių patriotiškumu. Kas šiuo metu valdo kadaise patriotizmo bastionu laikytą „Žalgirį“? Kas į steigiamąjį susirinkimą suvarė krepšinio elitą? Būtent.

Galiausiai, juodas humoras – tautos bruožas. Puikiai įsivaizduoju alaus bokalą kilnojantį lietuvį, kuris pamerkęs akį šypsosi iš po ūso: „Nu, vis tiek duoda tas Vladzka. Ot, padeklamavo durną eilėraštį per televyziją, ir ką jam padarysi – nieko. Ir dar nusikeikė. Sakyk, ką nori, saviakas“.

Toks humoristas rinkimų dieną (ypač jei kas jam į delną įspaus 10 ar 20 litų) atiduos ir balsą, ir sielą, ir žmoną, ir dar negimusį vaiką į partiją užrašys. Ir tik nereikia moralizuoti, kad baisu, jog tokie į valdžią eina. Partiją kurti gali bet kas, kas sugebės surinkti 1 000 parašų. Tokią teisę garantuoja Konstitucija. Jų teisė steigti, mūsų – balsuoti. Tik suskaičiavus balsus pamatysime, ar tikrai V.Romanovas ir K.Brazauskienė – tai Lietuva.

Šį komentarą skaitykite ir savaitraštyje „15min“. Jį rasite paspaudę čia.