Nuomonė. Už ką turėtume mylėti „Eurovizijos 2011“ finale dainuojančią Eveliną Sašenko (Eweliną Saszenko)

Evelina, kuri iki šiol nebuvo patyrusi tokio mastelio viešumo (aptarinėjamas ne tik jos balsas, tautybė, bet ir pilvo linija ar suknelės subtilybės), neslepia, kad lietuviškosios eurovizinės auditorijos dėmesys jai buvo jei ne kaip rakštis, tai bent jau kaip jautri nuospauda, trukdžiusi galvoti apie tai, kas svarbiausia – „Eurovizijos“ pusfinalį, o vėliau ir finalą.

Tačiau, kuo arčiau finalas, tuo labiau įsitikinu, kokie mes, lietuviai trumparegiai ir pikdžiugos pritvinkę liurbiai esame.

Nevyniodamas žodžių į vatą, galiu pasakyti, kad, net jei Evelina finale būtų paskutinė (nors tuo nelabai tikiu), mes privalome ją mylėti, gerbti už profesionalumą ir už tai, kad padarė viską, ką galėjo.

Kiek Lietuvai kainuoja lenkiška reklama

Tiems skeptikams, kurie žaidžia „lenko korta“, derėtų užsičiaupti ir pagarbiai nukelti kepures. Dar nežinau, kiek balsų mums skirs Lenkija ir kiek skyrė pusfinalyje. Bet... Ar galima buvo dar protingiau pasielgti, nei pasielgė Evelina, dalindama interviu Lenkijos žiniasklaidai lenkų kalba ir ant albumo pasirašydama lenkiškai? Ar jūs nebalsuotumėte už latvį, estą ar ukrainietį, jei jo pavardė būtų Kazlauskas ar Petraitis ir jis kalbėtų lietuviškai? Sakyčiau, kad čia Ewelina Saszenko nušluostė nosį net ir SKAMP-ams, kurie kadaise tikėjosi Airijos palaikymo. Turint omeny, kad lenkai gyvena ne tik Lenkijoje, tai – labai protingas marketingo požiūriu ėjimas. 

Juk kitų šalių prodiuseriai leidžia tūkstančius pinigų, kad jų atlikėjas pasireklamuotų kaimyninėse šalyse ar net ir visose, dalyvaujančiose konkurse.

Prašomą pinigų sumą skyrė lenkai, o šlovės spinduliuose šildomės mes, lietuviai...

O mums Lenkijos simpatijos beveik nė grašio nekainuoja.

Gilindamiesi į piniginį klausimą, prisiminkime, kad Lietuvos verslininkai ir paramą atlikėjams deklaruojanti AGATA (Lietuvos gretutinių teisių asociacija) liko kurti Evelinos prašymams padėti. Prašomą pinigų sumą skyrė lenkai, o šlovės spinduliuose šildomės mes, lietuviai...  

Kitas svarbus aspektas. Jei Norvegijai gali atstovauti afrikietė, kurios rasė, dainos tekstas ir kūrinio harmonija su Skandinavija neturi  nieko bendro, tai lietuvaitė-lenkė-ukrainietė Evelina, Ukrainos TV sudainavusi ukrainiečių dainą, verta jei ne 12, tai bent 10 balų. Nes ir Ukrainoje sulaukė šiltų atsiliepimų.

Ir bene svarbiausias dalykas (be dainos, suknelės, įspūdingos ir skoningos Evelinos iškirptės bei balto fortepijono). Kokią žinią Europai siunčia Evelinos veidas ir šypsena? Ar mes esame turėję bent vieną „Eurovizijos“ dalyvį, kuris taip gražiai šypsotųsi? Turėjom su įsimintina kepure ar šortais... Bet tai nieko gero nelėmė. Šilta Evelinos šypsena ir jos gestų kalba (tegul ir skubota), sako pasauliui, kad Evelina atstovauja šiltų, nuoširdžių žmonių šaliai. Ar gali būti geresnė reklama Lietuvai?

Prisiminkime: mėgėjiška nacionalinė atranka

Ir dar. Ar prisimenate nacionalinę „Eurovizijos 2011“ atranką. Na, jei ne anemišką, tai šiek tiek nuobodoką? Juk, kaip ir kasmet, tai buvo siaubo filmukas. Regioninių kultūros namų koncertas, „blogiausių grupių festivalis“ (kuriame atlikėjams svarbu tiesiog pasirodyti draugams ir giminėms) ar akivaizdus savamokslių paradas.

„Garažinis“ koncertas kokiame nors „Tamsta“ klube galėtų meistriškumu varžytis su didesne puse tokių atrankųu atlikėjų... Be Evelinos Sašenko ir Lino Adomaičio nelabai buvo ką rimtai vertinti ra įsivaizduoti dainuojančius Diuseldorfe. Deja, deja...

Tiesa, dar Rūta Ščiogolevaitė... Jos daina buvo daug žadanti ir ambicinga, sukurta mylimojo vokiečio, bet nelabai natūrali. Tad, ko gero būtų sulaukusi panašaus likimo kaip ilgakojė Baltarusijos atlikėja su pritempta daina.

Taigi ačiū Dievui, kad Evelina, skirtingai nei daugelis kitų scenos profų, bijančių LTV komisijos pajuokos ar kontekstinių pastabų, sutiko dalyvauti su savo balade. Jei ne Evelina, finalą būtume matę kaip savo ausis be veidrodžio. Arba dar blogiau, būtume pasirodę su saviveikliniu kūrinuku. O dabar į Europą galime žvelgti aukštai iškelę galvą ir pasakyti ne tik tradicisškai „broliukams“ latviams „Paldies“, bet ir, ko gero, lenkams „Dziękuję“.  

Gero finalo:).