Rimvydas Valatka: Kaunas kaip mistiška mistinių partijų perykla

Kaip ir priklauso garbiam ponios amžiui, kūdikis gimė neišnešiotas ir su aiškiais politinio apsigimimo požymiais. Provincialiai įmantriai paskubomis pakrikštytas Demokratine darbo ir vienybės partija (Dėdėvėpu) vaikelis pradėjo savo trumpą aštuonių mėnesių egzistenciją, kai mamytės liaupsinamas ir į genijus iš anksto keliamas, bet taip ir nepramokęs net vaikščioti, bus palaidotas Seimo rinkimų kapinėse.

Kam atstovaus Dėdėvėpas – ką jis vienys? Pusvelčiui 16 aukštų viešbutį per AMB malonę gavusią buvusią nomenklatūros bufetininkę ir viešbučio remontą dariusį „LUKoil“ atstovą Lietuvoje vienys su tais, kurie nieko per prichvatizaciją negavo, jei neskaitysime investicinių čekių, nežinia kur esančių? O gal „Crowne Plaza“ šilko pataluose užgimė partija, atstovausianti tiems, kurie pirmą kartą tuokiasi jauni, o antrą kartą – jau subrendę? Kaip rodydama kakadukišką išmintį per teliką tautai porino ponia Kristina.

AMB našlė gyrėsi, kad jos partijoje buriasi žmonės, kurie Lietuvą nori keisti į gerąją pusę. Viešpatie aukštielninkas, o ar buvo kada ir ar gali iš viso būti tokių prietrankų, kurie sakytų, kad Lietuvą jie keis į blogąją pusę? Net pliku užpakaliuku duonai užsidirbanti viena tituluota Kauno ponia, kaip visiems tapo žinoma, labiau už viską nori tarnauti tautai. Tik leiskit ją į Seimą. 

Yra žmonių, apie kuriuos sakoma, kad ant jų net daktarai nebepyksta. Todėl nėra ko čia putotis ir kelti egzistencinius klausimus.

Bus gana pastebėti tiek, kad pusdykiai savo nuosavybėn iš valdžios gavus antrą pagal dydį šalies viešbutį, be to, gyvenant prezidento viloje Turniškėse ir dar reikalaujant iš valdžios prezidentienės rentos, piktintis, jog Lietuva yra padalyta į turtuolius ir vargšus, kainuoja nepalyginti mažiau nervų negu tiems, kurie viso to nė iš tolo neturi ir neturės. 

Tiems, kuriems, kaip sakydavo linksmosios mūsų našlės močiutė, užtenka „kiek pakasei, tiek palesei“, ir taip jau užderėjo nežemiškai didelis pasirinkimas partijų, kurios juos „vienys“, ves „drąsos keliu“, leis rinkti Seimą už jūrų marių ir rūpinsis jų kultūra, sportu ar net tokia atgyvena kaip menas. Hmmm, tik ką tada darys operos ir ekrano žvaigždė V.Juozapaitis, prieš trejus metus prie Seimo su popžvaigždukais grūmojęs vagims konservatoriams, o dabar staiga įvirtęs į konservatorių roges?

Šioje vietoje nebus didelė nuodėmė pasidalyti dar vienu mistiniu pastebėjimu, kad visos naujosios būtinai neideologinės, būtinai prieš visus senuosius Seimo narius ir jų partijas nukreiptos ir, o tai savaime suprantama, būtinai visiems be išimties lietuviams skirtos partijos gimsta ar bent yra pradedamos tikrų kauniečių ir būtinai Kaune, nes ir ponia Kristina galiausiai juk yra kilusi iš Vandžiogalos, o tai netoli Kauno ir Garliavos.

Ar nebus taip, kad Kaune geriausiai visoje valstybėje reiškiasi senas kaip pasaulis gyvybės langelio (lašelio) dėsnis. Kuo karalius senesnis, tuo labiau jis nori daugintis ir būtinai susilaukti sosto įpėdinio. Kuo toliau praeityje lieka šlovingi laikinosios sostinės laikai, kuo Kaune mažiau lieka gyventojų, tuo daugiau Kaunas išperi partijų.

Tai vien tik pastarųjų metų derlius – prieš pat savivaldos rinkimus įkurtas V.Matjošaičio judėjimas „Vieningas Kaunas“, kurį vienija meilė Kaunui, jau minėtas politinis K.Brazauskienės ir V.Šustausko sanguliavimas, po to dar buvo įkurta Emigrantų partija, D.Grybauskaitės mylimiausios teisėjos N.Venckienės Drąsos kelio partija ir galiausiai štai jums tikras perlas partijų karūnoje – bankininko V.Romanovo partija sportui, kultūrai ir menui remti.

Ar reikia priminti, kad visiems jiems iš valdžios ničnieko nereikia?

Jei į tą reikalą iš anapus pasižiūrėtų psichoanalizės tėvas S.Freudas, jis neišvengiamai  atkreiptų dėmesį į tai, kad  dauguma „visiems lietuviams“ skirtų partijų steigiasi visiškai slaptai (kad bloga akis nenužiūrėtų?), o jas kuria nebūtinai lietuviai, bet būtinai žmonės „prie pinigo“ ir tikrai ne pirmos jaunystės. Kai žilė – galvon, o velnias uodegon. Kai vis dar kažko norisi, bet senų įprastų ir gerų dalykų galėjimo nebėr. Kad ir kaip stipriai būsi apsistatęs osteopatais, būrėjais, astrologais, šiaip žiniuonimis beigi bokso kriaušėmis.

Bet ar gali Buratinas, kuris, nemokėdamas šokti, stebuklingai laimėjo TV šokių konkursą, lygiai taip pat laimėti ir Seimo nario mandatą?

Dievo keliai nežinomi, o lietuvių tautos keliai – dar mažiau. Ši tauta mandatais labiau nei L.Brežnevas save didvyrio žvaigždėmis jau apdalijo svieto perėjūną V.Uspaskichą. Ji aklai buvo pamilusi jos pačios ką tik nurašytus komunistus ir tik už paiką pažadą, kad daktariška dešra vėl bus po 2,20, o benzinas po 0,40. Rinko tuos, kurie aiškino, jog nusipelnėme gyventi geriau. Ir tuos, kurie nieko neaiškino, tik iš anksto žvengė, kad visiems bus linksma.

Tai jei čia gali būti mylimas ne tik V.Uspaskichas, kuriam viskas „gyrai“ net po pabėgimo į Rusiją, bet ir krabų lazdelių karalius V.Matjiošaitis, kodėl negali to trokšti jūreivėlis V.Romanovas, kuris jau būdamas subrendęs vyras išmoko eiliuoti, o po 60-ies – net ir pataikyti į krepšį, kas rusui apskritai yra tas pats, kaip karvę į medį išmokyti lipti, be to, dar ir gali neklysdamas atpažinti bei išvilkti į dienos šviesą visų globalaus blogio jėgų „iškrypėlius kareivius“?

Mums tiek daug ko trūko per tuos 22 metus laisvėje, kad į mūsų balsus vis dar gali pretenduoti kas tik nori ir kaip tik nori. Su „iškrypėliais kareiviais“ ar be jų, kalbant naujojo Kauno literatūros klasiko žodžiais, koks skirtumas.

Bet labiausiai mums visus tuos metus trūko ne geros valdžios, ne pagarbos piliečiui ir jo teisėms, ne darbo, o dar geriau gero uždarbio, kas yra visuotinai žinoma, ir net ne proto, nors, kur pažvelgsi, jo stygius akis bado, o kantrybės. Ir tuo viskas pasakyta.