Tomas Viluckas: Kai artėja pasaulio pabaiga

Su Dievu tiesioginį „čatą“ turintis Povilas iš Merkinės tikina, kad tarp jam žinomų maisto atsargas „sūdnai dienai“ kaupiančių ir permainoms besiruošiančių žmonių yra garsių ir gerbiamų asmenybių, netgi Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų. Socialiniuose tinkluose pasirodo pranešimų, kad vienas ar kitas baimės apimtas žmogus rausia bunkerį, kuriame slėpsis lemtingą dieną. Jautresni paaugliai grimzta į apatiją – neverta stengtis, vis tiek viskas išnyks.

Tokia jau ši visuomenė, kad seniai žuvusios civilizacijos kalendorius jai atrodo daug svarbesnis nei Biblija. Šventasis Raštas byloja ne tiek apie pasaulio pabaigą, kiek apie jo perkeitimą laikų pabaigoje, „naują žemę ir naują dangų“, kuriame viešpataus ne žmogiškas, o dieviškas teisingumas.

Ši samprata nekelia isterijos dėl ateities, nes vaizduoja ją tobulesnę nei dabartis, o primindama Paskutiniojo teismo perspektyvą neleidžia gyventi sudėjus rankas. Jėzus Kristus daugiasluoksniais palyginimais skelbė žinią apie kitokį pasaulį kaip ir esančią bei būsimą tikrovę.

Krikščionybė, žvelgdama į Prisikėlusįjį, žino, kad jau įvyko lūžis žmonijos raidoje, įvyko senojo pasaulio pabaiga.

Tad krikščionybė, žvelgdama į Prisikėlusįjį, žino, kad jau įvyko lūžis žmonijos raidoje, įvyko senojo pasaulio pabaiga. Taip nebegyvenama tik ateities perspektyva, bet nurodoma į dabartinį
laiką, kuriame pažadas jau tapo dabartimi Kristuje. Būtent ši dabartis ir yra viltis, kurioje glūdi žmonijos ateitis.

Bet šalyje, kurioje nėra biblinės kultūros, kurioje Biblija guli lentynose, padengta storu dulkių sluoksniu, ją išmanančiųjų balsas negirdimas. Vietoj jų visokie astrologai, tarologai, būrėjos ir kitokie šarlatanai blizgiuose žurnaluose ar televizijos pokalbių laidose postringauja apie pasaulio pabaigos galimybes.

Prieš penkerius metus įsigaliojo Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kurios skelbė, kad viešosios informacijos rengėjai „neturi sudaryti įspūdžio, kad astrologai, chiromantai, ekstrasensai, bioenergetikai gali teikti patarimus dėl ateities, sveikatos, pinigų“, tačiau neteko girdėti, jog jos būtų konkrečiai pritaikytos.

Tačiau sunku surasti laikraštį, kuriame nebūtų horoskopų. Juos galime išgirsti net nacionalinio transliuotojo eteryje. Jų skaitymas ir analizavimas tapo kone lietuvių religija. Blogiausia, kad tuo yra „užsikrėtę“ net vaikai ir paaugliai, kurie šią informaciją priima nekritiškai, o jų atmintis „užfiksuoja“ dvylika „naudingų“ žvaigždynų, bet ne plika akimi pastebimus kitus šešis tūkstančius.

Lengvatikis pilietis yra pažeidžiama grandis. Juo lengva ir paprasta manipuliuoti, įteigti, ką tik nori. Kuo skiriasi horoskopų „prognozės“ nuo „programų“ 11-111-1111 dienų ar „norim į durnių laivą“? Įpratęs perkelti atsakomybę kitiems, vis ieškantis „gelbėtojų“, įbaugintas pasaulio pabaigomis žmogelis per rinkimus balsuos ir už tuos, kurie jam žada valgiais nukrautą skraidantį kilimą.

„Jei žinočiau, kad rytoj pasaulio pabaiga, vis tiek šiandien sodinčiau medį“, – sakė M.Lutheris. Jei toks realizmas taptų norma, ši šalis žaliuotų visomis prasmėmis.