„Ar jūs manote, kad ji apskritai yra apyvartoje?“ – paklaustas apie patriotizmo sąvokos vietą šių dienų Lietuvoje, perklausė Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas. Jo manymu, patriotai pas mus laikomi „atsilikėlių minia, juodų, žemų instinktų valdoma visuomenė“.

Filosofas Andrius Bielskis Lietuvoje vyraujančią patriotizmo formą vadina šiaudiniu patriotizmu. Esą „visi verkia apie tėvynės meilę“, bet žmonės, kurie galėtų padėti šaliai klestėti, engiami arba ignoruojami. „Viena vertus, visi bodisi, kai žmonės emigruoja, kita vertus, jei grįžta koks nors labiau kvalifikuotas žmogus, mes nesugebame jam sudaryti sąlygų skleistis ir dirbti“, – konstatavo Mykolo Romerio universiteto mąstytojas.

Tiesa, muzikantas ir visuomenės aktyvistas Gabrielius Liaudanskas-Svaras tvirtino, jog sveiko patriotizmo Lietuvoje taip pat esama: „Pažįstu begalę labai patriotiškų žmonių.“ Anot jo, ir tai, kad lietuvius vienija sporto pergalės, yra sveikintina: „Viso pasaulio tautos serga už savo rinktines. Bet sportas vienija ne vien patriotus. Tai truputį kiti dalykai nei Vasario 16-oji. Nors bet kas, kas vienija, yra gerai.“

Pasak R.Ozolo, dėl dabartinės situacijos kalčiausias atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje įsišaknijęs liberalizmas, kuris apskritai nepripažįsta jokio patriotizmo. Sovietmečiu meilė tėvynei buvo lietuvių skydas nuo okupaciją. Patriotai sugebėjo atkurti valstybę. Tačiau atgavus nepriklausomybę patriotizmo sąvoka, R.Ozolo nuomone, buvo „sąmoningai nuvertinama“. Signataro nuomone, nuo 1990-ųjų dėmesį tautai pamažu keitė dėmesys individui. Tai susiję su Vakarų civilizacijoje įsigalėjusiu žmogaus teisių aukštinimu, kuris linksta į nežabotą žmogaus savivalę.

Ryšys su žeme

„Patriotizmas reiškia šviesų ir teisingą gyvenimą su savimi, nemeluojant ir neišduodant savo žemės. Tik čia tu esi visateisis, o jei tų teisių neturi, gali išsikovoti. Kitur gali tik paklusti kitai teisei, už tai galbūt gaudamas sotesnį kąsnį, ką daugeliu atveju daro mūsų emigrantai. Dievas iš pradžių sukūrė žemę, o paskui – žmogų. Iš žemės kyla visa kultūra. Kas nepaiso savo žemės, tampa migrantu, o migrantas nekuria jokios kultūros“, – akcentavo R.Ozolas.

Iš žemės kyla visa kultūra. Kas nepaiso savo žemės, tampa migrantu, o migrantas nekuria jokios kultūros.Tuo tarpu A.Bielskis įsitikinęs, kad patriotizmas XXI amžiuje neturėtų konfliktuoti su kosmopolitiškumu. Jis siūlo gana praktinį požiūrį į patriotizmą – žmogus neprivalo priverstinai gyventi Lietuvoje vien dėl to, kad yra lietuvis. „Globaliame pasaulyje, kai sienos atviros ir dalis mūsų gali rinktis, ar išvažiuoti, ar pasilikti, patriotizmas turi prasmę tik tada, jeigu aš savo noru pasirenku gyventi šioje šalyje, nes tikiu, kad tai geriausia vieta gyventi. Šiandien visi jauni ir ambicingi žmonės mano priešingai: reikia bėgti iš šitos klampynės“, – aiškino filosofas.

Pasak A.Bielskio, deklaruojama, kad emigracija – Lietuvos tragedija, tačiau niekas nesikeičia iš pagrindų: šalyje nevyrauja besąlygiška pagarba, meilė ir parama savo artimui, kuri turi būti būdinga patriotams. „Labai dažnai situacija būna priešinga: kuo tu vienas kitą daugiau engi, tuo geriau, nes tokiu būdu kokia nors vidutinybė vadukas gali išsaugoti savo pozicijas. Niekas negalvoja, kaip sukurti bendrąjį gėrį“, – mano filosofas.

Puikus šiaudinio patriotizmo pavyzdys, anot A.Bielskio, galėtų būti atvejai, kai Lietuvos pilietybė nesuteikiama žmonėms, kurie galėtų garsinti Lietuvos vardą, pavyzdžiui, sportininkams: „Tai savas, uždaras, etnolingvistinis nacionalizmas, kuris rūpinasi tik tautos grynakraujiškumu. Tai pasmerkia šitą šalį totaliam ir amžinam provincializmui, savo potencijų ir sugebėjimų neišvystymui.“

Atlikėjas Svaras mano, kad tėvynės meilė yra asmeninis santykis tarp žmogaus ir tėvynės: „Kiekvieno žmogaus situacija yra unikali. Galima būti patriotu ir išvažiavus dirbti į užsienį, o vėliau grįžtant čia. Negalima spręsti, ar jis patriotas, tik užmetus žvilgsnį, ką jis veikia.“

Ne pats blogiausias variantas

Patriotizmas turi prasmę tik tada, jeigu savo noru pasirenku gyventi šioje šalyje, nes tikiu, kad tai geriausia vieta gyventi.Savitą požiūrį į patriotizmą demonstruoja dizainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė, 2003 metais pradėjusios iki šiol tęsiamą projektą „LT-identity“. Jos su bendraminčiais kuria drabužius, į kuriuos įkomponuoja nestandartiškai interpretuojamų lietuvių tautos simbolių.

„Viskas prasidėjo nuo pastebėjimo, kad lietuviai dažniausiai labai save nuvertina arba peraukština. O mes norime pasakyti: tu tiesiog esi lietuvis ir džiaukis tuo. Kiek įmanoma, žaismingai priimk savo tautiškumą. Būti lietuviu – ne pats blogiausias variantas“,  – kalbėjo J.Rimkutė.

Tačiau paklausta, ar pati jaučiasi esanti patriotė, dizainerė sudvejojo. „Negaliu pasakyti. Tai yra duotybė ir reikia prie jos prisiderinti. Yra ir gerų, ir blogų dalykų. Pastarieji lygiai taip pat tavęs neįkvepia, kiek geri įkvepia. Tai, jog iki šiol neemigravau, gal rodo, kad man gera čia. Bet jeigu ir toliau vyraus tokia politinė, ekonominė situacija, požiūris į kultūrą, tai, žinokit, nepažadu, kad liksiu“, – šyptelėjo J.Rimkutė.

Ateitį kursime patys

R.Ozolo manymu, kalbėti apie kokį nors patriotinį vienijimąsi Lietuvoje dabar yra praktiškai neįmanoma. „Nebent su šita krize atsiras kitaip suvokiančių liberaliąsias vertybes. Beje, Vakaruose šitas procesas labai stipriai įsivažiuoja. Vienas Vakarų Europos lyderių Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurį aš linkęs remti, mano, kad be valstybės, kaip kolektyvinės atsakomybės subjekto už visų, ne tiktai mažumų teises, ateities mes neturime. Visas pasaulis išgyvena krizę, visi ieško naujo gyvenimo būdo, bet mums liberalizmas yra kol kas nepakeičiamas. Ačiū Dievui, yra ženklų, kad situacija keisis ir tarp mūsų elito“,  – svarstė filosofas.

G.Liaudanskas-Svaras ragina kūrybiškiau skleisti patriotizmą tarp jaunimo. „Reikia kalbėti jaunimui artima kalba, per jaunimui įdomius dalykus. Domėtis, keliauti po istorines vietas. Pavyzdžiui, šiais metais sukanka 600 metų Žalgirio mūšiui. Iki kito jubiliejaus turbūt nenugyvensime. Todėl su draugais organizuojamės ir kviesime daugiau žmonių nuvykti į mūšio vietą“, – pasakojo jis ir priminė, kad tėvynę reikia mylėti kasdien, ne tik per šventes.

A.Bielskis įsitikinęs, kad lietuviai yra pakankamai ambicingi, bet jų kūrybiškumui neleidžiama prasiveržti. „Kertinėse galios pozicijoje yra kažkokios vidutinybės. Situacija keisis, jei augs pagarba žmogui, gyvenimo standartai kils ne dešimčiai turtingųjų, o didžiajai visuomenės daliai, jeigu atsiras vis daugiau galimybių ambicingiems žmonėms kurti ir džiaugtis savo kūrybos vaisiais. Kiekvieno mūsų reikalas yra žingsnis po žingsnio keisti padėtį savose siaurose srityse, ar tai būtų mokslas, ar viešasis sektorius, ar ligoninės, ar politika“, – optimizmo ieškojo A.Bielskis.