Visi prieš vamzdį. O kas su juo?

Kultūra ir menas vis dažniau tampa kritikos strėlių taikiniu. Tai natūralu, esame Europos kultūros sostinė, todėl kiekvienas turi savą viziją, kokie mes turėtume pasirodyti pasauliui. Deja, valdžios, piliečių, žiniasklaidos ir profesionalų nuomonės prasilenkia keliose kryžkelėse.

Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka”

Keturios raidės VEKS tapo savotišku atspaudu, užtraukiančiu negerą aurą kiekvienam projektui ar kūriniui. Panašiai nutiko ir su Neries krantinės skulptūromis. Kad jos pradėtų savo gyvenimą miesto erdvėje prireikė ne vieno posėdžio, ilgų diskusijų bei svarių įrodymų, tačiau nepasitenkinimo banga šiais kūriniais neatslūgsta iki šiol.

Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka”, Mindaugo Navako „Dviaukštis” ir Roberto Antinio „Puskalnis” sulaukė išankstinio priešiško valdininkų bei žiniasklaidos nusistatymo, kuris padarė įtaką ir visuomenės nuomonei. Kas sakė, kad lietuvius galima šokiruoti tik nuogybėmis ar kraupiais vaizdais?

Pasirodo užtenka nekaltai atrodančios skulptūros, kad kiltų sąmyšis. Daugiausiai diskusijų sukėlė V.Urbanavičiaus kūrinys „Krantinės arka”, „išdygęs” šalia Neries upės, tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų. Neįtiko žmonėms kūrinio idėja, dislokacijos vieta, finansinė išraiška. Vieni ir toliau teigia, kad menas tik elito reikalas... Skulptūra, daugelio vadinama tiesiog „vamzdžiu“, sostinės valdžiai ir kai kuriems žiūrovams nepasirodė panaši į meno kūrinį ir neatitinko jų grožio sampratos.

Tačiau kas sakė, kad menas turi skleisti grožį? Šiuolaikinė skulptūra siekia skatinti žiūrovo mąstymą, apeliuoti į intelektą, ne tik į estetinius ar juslinius pojūčius. Jau I.Kantas teigė, kad menas – „suintelektualintas” malonumas. Ši mintis išlieka teisinga. Ne visi gali suprasti ir patirti šiuolaikinį meną. Žmogus jau taip užprogramuotas, kad dažnai bijo to, ko nesupranta. Taigi ar menas gali išgąsdinti?..

Mindaugo Navako „Dviaukštis”

Kai drąsuoliai kitu keliu bando suprasti kūrinio vertę, pradeda gilintis į nereikšmingus aspektus: kiek tai kainavo, kas finansavo, kam šito reikia, kas čia per... Kai į meną žvelgiama tokiu principu, niekada nebus suprasta jo esmė.

Pirmiausia reikia nustoti mąstyti šabloniškai ir pamiršti, kad skulptūra galima vadinti tik žinomų veikėjų biustus ar reklamos akcijai sukurtus gigantiškus zuikučius. Tiems kas teigia, kad „Krantinės arka“ nėra meno kūrinys, o tik rūdžių gabalas bjaurojantis peizažą galima priminti, kad yra akivaizdesnių objektų, kurie gadina miesto „veidą“. Ir tai tikrai nėra menas, o tik vartotojiškos visuomenės funkcijas tenkinantys objektai. Pavyzdžiui, stiklinių dangoraižių džiunglės, kurios kaip svetimkūnis plečiasi sostinės centre, darkydamos miesto peizažą. Kodėl niekas per daug negaili naikinamos senamiesčio architektūros, ar tikrai „Roberto Cavalli Class Vip” salono eksterjero auksinės kolonos dera prie senamiesčio dvasios? O ar mažuose senamiesčio kiemuose statomi stikliniai liftai (tik tam, kad užkeltų į antrą aukštą) turi estetinę vertę?

Roberto Antinio „Puskalnis”

Galbūt šis sukilimas prieš krantinės „vamzdį” atneš ir naudos. Pagaliau mokomės suprasti meną. Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą nepriklausomoje Lietuvoje skulptūra sukėlė tokias diskusijas skirtinguose lygmenyse. Kol šiuolaikinis menas buvo uždarytas galerijose ar privačiose erdvėse, nekilo ir ypatingų ginčų, tačiau jo išėjimas į viešąją erdvę sukėlė audringą reakciją. Čia ne Pilies gatvės paveikslėliai, kuriuos kažkas traktuoja kaip teisingą meną.

Tuomet ir išryškėja dar viena kultūros politikos spraga – edukacijos trūkumas, visuomenė nėra pakankamai paruošta pažinti naujas  išraiškos formas. Šiuolaikinės dailės procesai dar nepakankamai nušviečiami lietuviškoje spaudoje, o ką jau kalbėti apie televiziją. Šiek tiek informacijos, lyg kokių trupinių pažeria LTV laida „Kultūra“, tačiau ji tikrai neatspindi tų procesų, kurie vyksta šiuolaikinėje lietuvių dailėje, o ką jau kalbėti apie užsienio kontekstą, esame nuo jo sėkmingai izoliuoti.

Iš pirmo žvilgsnio savo forma tyli „Krantinės arka” skleidžia iškalbingą turinį: nuo laiko nepastovumo idėjos iki politinių užuominų. Greičiausiai ne tik ši skulptūra, bet ir „Dviaukštis” bei „Puskalnis” apaugs įvairiomis interpretacijomis, istorijomis, kurios bylos apie tuos 2009-uosius kultūros metus. Tačiau kur šie kūriniai atsidurs atsisveikinus su kultūros sostinės vardu, priklausys tik nuo visuomenės nuomonės ir politinės valios. Daugelis miestų kultūros sostinės vardą įamžindavo meno objektais ar naujais architektūros kūriniais. O kas mums primins šiuos skandalingus metus?