Artūras Zuokas: „Gazprom“ dujos atpigo Europai ir „Achemai“, o Lietuva liko…

Tiesa, gerų žinių sulaukė ir „Achema“, nes po susitikimo su A.Kubiliumi tas pats  A.Medvedevas pranešė, kad  „Gazprom export“ ir bendrovė „Achema“ susitarė dėl mažesnės dujų kainos ir pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį. Nors sutarties galiojimo laikas tarp „Achemos“ ir „Gazprom“ viešai nebuvo paskelbtas, bet žinoma, kad sutartis galios ne trumpiau kaip iki 2020 metų. Suprantamas „Achemos“ noras turėti ilgalaikį kontraktą ir mažesnę dujų kainą, nes įmonės produkcijos konkurencingumas visiškai priklauso nuo dujų kainos. Svarbus faktas, kad ši įmonė yra didžiausias ir pastovus dujų vartotojas Lietuvoje, kuris suvartoja iki 50 proc. viso Lietuvos dujų poreikio.

Premjero pastangas galima palyginti su vienu šūviu, bet į tris zuikius: pirmas – tarpininkavimas derybose padėjo sumažinti dujų kainą „Achemai“; antras – tai praktiškai sunaikino suskystintų dujų terminalo projektą, nes pasitraukė didžiausias dujų pirkėjas; trečias – sužlugdė viltį sumažinti šilumos kainas gyventojams, nes Vyriausybė nebeleis šilumos ūkiui pereiti prie biokuro. Šilumos įmonių perėjimas prie biokuro mažintų dujų vartojimą ir galutinai palaidotų ne tik terminalo projektą Klaipėdoje, bet ir dujotakio jungtį su Lenkija. Nei vienas iš šių projektų ekonomiškai nebeatsipirktų, ypač žinant, kad naujasis terminalas, esant bet kokioms suskystintų dujų kainoms turės nuolat veikti minimaliu našumu ir taip patiekti į dujų sistemą ne mažiau kaip 0,5 milijardo gamtinių dujų per metus.  

Atrodo, kai Lietuvoje kalbama apie dujas logika ir skaičiai,  ekonomika ir matematika praranda prasmę.  Visi skaičiai tarsi tampa dujomis ore, kurių nepasversi ir nesudėsi.  Dabartinėje „politekonomikoje“ viskas pateisinama terminu – „nacionalinis interesas ir energetinė nepriklausomybė“.

Visgi, bandykime paskaičiuoti.  Lietuva per metus suvartoja 2,5 – 3 milijardus  kubinių metrų gamtinių dujų, kurias perkame iš vienintelio tiekėjo „Gazprom“ kompanijos ir sumokame per metus apie 2,8 milijardo litų. 

Pagrindiniai dujų vartotojai: Achemos koncernas, kuris suvartoja iki 1,5 milijardo kubinių metrų, ir šilumos ūkis, kuris gamindamas šilumą ir elektrą sudegina apie 1 milijardą kubinių metrų  dujų. Likusį kiekį suvartoja elektros gamintojai ir buitiniai dujų vartotojai.

Kaip supratome, „Achema“ dujomis dešimtmečiui jau apsirūpino ir sutartimi įsipareigojo dujas pirkti iš Rusijos.

Kartu žinome, kad Lietuvos Vyriausybė aktyviai siekia įgyvendinti du didelius dujų infrastruktūrinius projektus: suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje statyba ir naujo dujotakio iš Lenkijos į Lietuvą statyba.

Taigi, planai ir veiksmai aiškūs, ypač po praėjusios savaitės Vyriausybės pasitarimo, kai premjeras A.Kubilius pareiškė: „Kuo daugiau vamzdžių, kuo daugiau alternatyvų, tuo yra geriau“.

Skaičiuojame: suskystintų dujų terminalo statybos kaina – apie 1 milijardas litų, o planuojamas metinis terminalo pajėgumas – apie 2-2,5 mlrd. kub. metrų dujų per metus. Tai yra praktiškai visų metų Lietuvos dujų importo kiekis.

Planuojamas 562 kilometrų ilgio dujotakis iš Lenkijos į Lietuvą kainuos apie 1,6 mlrd. litų, iš kurių Lietuvos dalis būtų 438 milijonai litų. Projektinis pajėgumas –2,3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Tai yra, vėlgi, praktiškai metinis Lietuvos dujų poreikis. Projektas įmanomas, jei Europos Komisija finansuos ne mažiau 60-70 proc. projekto vertės.

Lietuvos Premjeras nuleido negirdomis Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorės „Gaz-System“ atstovo Rafalas Wittmanno pareiškimą, kad pastačius suskystintų dujų terminalus Lietuvoje ar Latvijoje, dujų jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos investicija būtų rizikingesnė, o Lenkijos vartotojai nefinansuotų projekto, jei jis ekonomiškai nepagrįstas. „Gaz-System“ ir bendrovė „Lietuvos dujos“ dėl dujotiekio statybos ketina apsispręsti per 1-2 metus, išanalizavusios šio projekto ekonominę naudą.

Turime  įvertinti ir Lietuvos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos strategijoje numatytus energijos taupymo, biokuro plėtros, dujų vartojimo mažinimo bei konkurencijos didinimo energetikos sektoriuje, priemones. XII skirsnyje „Energetika“ numatyta:

1.Vykdysime miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrins pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc.

2.Energijos taupymas bus vienas iš Vyriausybės energetikos politikos prioritetų. Sieksime Europos Komisijos finansinės paramos, kad daugiabučių namų modernizavimas taptų masiškas ir per metus būtų atnaujinama apie 2 000 daugiabučių pastatų.

3. Per 2009 m. peržiūrėsime ir pradėsime intensyviai įgyvendinti miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą. Jos įgyvendinimas leis didinti miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro.

Tiesa, šių priemonių įgyvendimo rezultatai iki šiol – apverktini. Jei vis dėlto Vyriausybės planai bus įgyvendinti ir ekspertų nuomonės dėl biokuro bus išgirstos, tai dujų naudojimas šilumos ūkyje sumažės nuo 1 mlrd. iki 0,4 mlrd. kub. metrų per metus. Ir tai yra vientelė reali priemonė sumažinti šilumos tarifą. 

Atrodo, kad šiai Vyriausybei tik ir terūpi, anot premjero pasisakymo, „vamzdžių politika“: daug skolintis, daug pirkti ir daug statyti

Suskaičiavus visas Lietuvos Vyriausybės iniciatyvas, matome, kad šiuo metu planuojami statyti nauji dujų tiekimo pajėgumai siekia 5  mlrd. kub. metrų per metus. Faktas ir tai, kad šiuo metu esantys „Lietuvos dujų“ pajėgumai viršija 5 mlrd. kub. metrų per metus.

Naujai įnicijuojamų projektų kaina sieks 2 milijardus litų.  Tuo tarpu realus Lietuvos dujų poreikis, ypač po „Achemos“ ilgalaikės sutarties pasirašymo su „Gazprom“, sumažėjo iki 0,9 mlrd. kub. metrų per metus.

Planuojame turėti 10 mlrd. kub. metrų dujų importo ir tiekimo pajėgumų per metus, kai nepadengtas poreikis nesiekia net 1 milijardo. 

Tai galima palyginti su 4  asmenų šeima, kuri sau perka ne lengvąjį automobilį, bet didelį autobusą, ir dar prailgintą. Taip, laisvė pasivaikščioti po autobusą bus didelė, bet kas apmokės ir išlaikys tokią nepriklausomybę?

Atrodo, kad šiai Vyriausybei tik ir terūpi, anot premjero pasisakymo, „vamzdžių politika“: daug skolintis, daug pirkti ir daug statyti. Dabar suprantama, kodėl per beveik ketverius metus Vyriausybė savo biokuro programoje numatytus tikslų sugebėjo įgyvendinti tik pusę procento. Per 2009-2011 m. dabartinės Vyriausybės pastangomis Lietuvoje buvo įrengta tik apie 20 MW biokuro įrenginių. Palyginimui, iki 2008 metų Lietuvoje buvo įrengta 400 MW biokuro įrenginių skirtingose savivaldybėse, kuriose šiuo metu ir yra mažiausia šilumos kaina gyventojams.

„Achemai“ pasitraukus iš suskystų dujų terminalo Klaipėdoje klientų rato, Vyriausybei liko vienintelis kelias norint išlaikyti terminalo projektą gyvybingą ir įgyvendinti kažkam pažadėtą verslo planą – sužlugdyti didžiuosiuose miestuose šilumos ūkio perėjimą nuo dujų prie biokuro. Ką, deja,  premjeras ir Eenergetikos ministerija sėkmingai daro.

Kažkaip norėtųsi premjero paklausti apie atsakomybę…