Ir Lietuvoje galima gyventi?!

Juk prisimenate, viename komentarų rašiau, kad nereikia Tėvynės tapatinti su jos valdžia. Taigi ir šiuo atveju, pamirškime tuos, kurie Kovo 11-osios idėją bando paversti savo reitingų kėlimo įrankiu. Pasidžiaukime šalimi, kurioje gyvename.

Juk iš tikrųjų, nepaisant sunkmečio, Lietuvoje gyventi gera. Nes mes, lietuviai, galime pasidžiaugti daugeliu dalykų, kurių kitos tautos ar gražiausių pasaulio didmiesčių gyventojai neturi.

Gamta. Bet kuris Lietuvos gyventojas, sėdęs į automobilį, per valandą ar net pusvalandį gali atsidurti nuostabiame gamtos kampelyje: miško laukymėje ar prie ežero, upės ar jūros. Daugelis to neturi. Tarkime, maskviečiai į savo „dačias“ (kolektyvinių sodų atitikmuo) važiuoja po tris valandas ir ilgiau, stovėdami pragariškuose kamščiuose Leningrado (Peterburgo) plente. Mes turime tokį rojų, kurio kiti ir už didelius pinigus negali nusipirkti. Vien Vilniuje kiek ežerų: Salotės, Gilužio, Žalieji ežerai, Gulbinai. Gyvename fantastiškame krašte (tiesiog lašelis tyro gintaro), apie kurį tik pasvajoti gali bet kuris sotus Liuksemburgo ar Briuselio klerkas, užsisklendęs tarp stiklo sienų.Bet kuris Lietuvos gyventojas, sėdęs į automobilį, per valandą ar net pusvalandį gali atsidurti nuostabiame gamtos kampelyje.

Transportas. Mūsų eismas, nepaisant žemos vairuotojų kultūros, yra paprastas ir aiškus. Važinėjant po Lietuvos miestus nebūtina navigacija, kad nepasiklystum, kelio čia drąsiai gali ir  žmonių pasiklausti. O transporto kamščiai? Lietuvos gyventojai tikrai dar nežino, kas yra tikra spūstis. Neminėsiu Rusijos didmiesčių, pažvelkime į kadaise svajonių šalimi laikytą Vokietiją.  

Na, pabandykite besibaigiant darbo dienai išvažiuoti iš Frankfuto prie Maino – išsivysčiusio, gražaus miesto su gausybe jaukių priemiestukų. „Zwanzig Kilometer Stau“ (20 km kamštis, - liet.), – tokie pranešimai per radiją yra kone vokiečių kasdienybė. Tuo tarpu mes sugaišę kamštyje 15 minučių jaučiamės nelaimingiausi pasaulio piliečiai. Nes esame įpratę išvažiuoti į darbą ne 5 ryto (kaip tie patys maskviečiai, vykstantys trim persėdimais iš traukinio į autobusą ir paskui metro), o paskutinę minutę. O gal kam teko būti Japonijoje, kur susidaro ne tik automobilių, bet ir pėsčiųjų spūstys. Kai eismą šaligatviais reguliuoja policininkas, pageidaujantis, kad ta pačia kryptimi tie patys žmonės praeitų tą pačią minutę (nes taip lengviau organizuoti eismą). Ačiū Dievui, mes tokių problemų neturime.

Laimingi turėtume būti ir todėl, kad (beveik kaip olandai) į darbą, nusistovėjus orams, galime numinti dviračiu ar keliauti pėstute. Ir mūsų miestų „smogas“ tikrai nė iš tolo negali lygintis su pasaulio didmiesčių (ypač Azijos) karštomis asfalto dulkėmis, paralyžiuojančiomis kvėpavimą.

Korupcija. Žinoma, gyvename korumpuotoje šalyje su juodąja buhalterija netgi politiniuose sluoksniuose. Bet kad jūs žinotumėte, kokios tai „gėlytės“ lyginant su ta pačia Italija, Rusija, Kolumbija ar trečiojo pasaulio šalimis. Tarkime, Rusijos žurnalistai viešai įvardija, kiek kainuoja Maskvos vieno iš rajonų seniūno kėdė ir svarsto, kaip jam atsipirks tos „investuotos“ kelios dešimtys tūkstančių dolerių. O mes? Taip, mes pykstame dėl monopolijų ir kartelinių susitarimų, bet vis tiek neapleidžia saldus jausmas, kad valdžią, kokia ji bebūtų, išsirenkame patys ir kad postai nėra tiesiog „perkami“. Taigi esame gerokai laimingesni už pusės likusio pasaulio šalių gyventojus!Kai tokia maža ir sąlygiškai neturtinga tauta nugali JAV, Rusiją, Kiniją (krepšinyje), Didžiąją Britaniją (tenise), panašu į stebuklą.

Kariuomenė. Kovo 11-ąją parade žygiavo mūsų, lietuviška kariuomenė. Gražus vaizdelis, kaip toj dainoj „žengia pulkas linksmai“. Žinoma, puikiai suvokiame, kad dalis generolų atėjo iš sovietinės kariuomenės. Sunku atsikratyti to šleifo. Juk iš pradžių dalis karių netgi lietuviškai nekalbėjo (ypač Vidaus tarnybos daliniuose Vilniuje). Tačiau, prisipažinsiu, kadaise su taikdariais nuvykęs į Sarajevą, likau sužavėtas: Lietuvos krašto apsaugos specialistai NATO pajėgose tikrai labai vertinami. Tarkime, danų karinės bazės vado (bazėje reziduoja danų, lenkų, latvių, estų pajėgos) pavaduotoja – lietuvaitė. Kas vietiniams gyventojams dalija vandenį, kas surenka iš pakelės minas? Kas atiminėja modžahedų ginklus? Lietuvos kariai, kurių profesionalumu neverta abejoti. Tokiomis akimirkomis tikrai užplūsta pasididžiavimo jausmas.

Sportas. Kai tokia maža ir sąlygiškai neturtinga tauta nugali JAV, Rusiją, Kiniją (krepšinyje), Didžiąją Britaniją (tenise), panašu į stebuklą. Daina Gudzinevičiūtė, Vida Vencienė, Virgilijus Alekna, Gintarė Volungevičiūtė – tai tie žmonės, kurie, reklamuodami Lietuvą nuveikė daugiau nei mūsų politikai. O Vladas Vitkauskas, Lietuvos vėliavą iškėlęs ant Everesto (prisiminkime, keliavo pasiėmęs banko paskolą...) yra tikras Lietuvos dievas. Sportininkų pasiekimai yra pati tikriausia geronomika šiais laikais – visus suvienijanti religija, pakelianti ūpą ir stiprinanti norą lietuviu vadintis.

Ir dar vienas labai svarbus aspektas. Identitetas, kurį griauna didžiulė migracija. Sakoma, kad daugiausiai tikrų vokiečių rasi Miunchene. Daugiausiai tikrų rusų – kur nors šalies glūdumoje. Pažvelkite, Lietuvoje vis dar gyvena tiek daug lietuvių, nors nemaža dalis atsidūrė anapus vandenyno ar Airijoje, Anglijoje. Daugelis Lietuvos gyventojų dar turi šaknis, prisimena namą, kuriame gimė, žino savo mažo miestelio istoriją, uždega žvakę ant senolių kapų. Tėvai neatskirti nuo vaikų ir vaikaičių. Esame šeima tiesiogine šio žodžio prasme, nes su bočiais ir gimine bendraujame ne tik per skype, bet kartu susirenkame prie Kalėdų ar Velykų stalo.

Juk gera gyventi Lietuvoje, ar ne?