Rūta Vainienė: Kas ir kaip Lietuvoje kalba apie skurdą

Iš tikro, požiūris į skurdą, kaip į reiškinį, kurio priežastis turi aiškintis ekonomistai, yra labai paplitęs. Todėl gali pasirodyti, kad skurdo problema tikrai susirūpinę yra tik tie, kurie gilinasi į valstybės sukurtą rūpybos paramos sistemą, kurie ieško naujų socialinės paramos priemonių, kurie įvardina valstybės paramos dar nesulaukusias socialines grupes ir todėl jas siūlo įtraukti į paramos gavėjų ratą. Jei skaičiuosime šią problematiką nagrinėjančius asmenis ir institucijas, iš tikro gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje skurstančiaisiais rūpinasi per mažai žmonių ir institucijų.

Puikią įžvalgą, kad visgi padėtis nėra tokia, kaip ją linkstama pateikti, davė vienas mokslininkas iš JAV Atlaso ekonominių tyrimų centro Tomas Palmeris. Į klausimą, kokios yra skurdo priežastys, jis atsakė kitu klausimu, verčiančiu kitu rakursu permąstyti susiformavusį požiūrį į skurdą. Jis paklausė, o kodėl mes turime kalbėti apie skurdo, o ne apie gerovės priežastis? Juk skurdas būtų žmogaus ekonominė padėtis tokiu atveju, jei jis nesugebėtų sukurti gerovės. Taip kaip tamsa apgaubtų žemę saulei nusileidus, jei nebūtų elektros. Kaip tamsos aiškinti nereikia, taip ir skurdas yra gerovės nebuvimas. Būtent todėl į gerovės kūrimą ir reikia sutelkti dėmesį tiems, kurie nori panaikinti skurdą.

Tokia paprasta tiesa, o kaip pakeičia suvokimą apie tai, ar pakankamai žmonių Lietuvoje rūpinasi skurdu. Kai supranti, kad skurdas – tai gerovės nebuvimas, į pirmąsias skurdo mažintojų gretas rikiuojasi tie, kurie betarpiškai kuria darbo vietas (ir sau, ir kitiems), ir tie, kurie tose darbo vietose dirba. Šie žmonės savo kasdiene rutinine veikla mažina skurdą. Kad darbas vyktų sklandžiai, reikia šiam procesui netrukdančių sąlygų. Todėl į antrąsias skurdo mažintojų gretas rikiuojasi verslo sąlygų gerintojai. Jie supranta, kad darbo vietų bus daugiau, jei bus išretintos teritorijų planavimo džiunglės, jei Darbo kodeksas neišgąsdins dar net nepradėjus veiklos ir jei kontroliuojančios institucijos negrasins Damoklo kardu vos pradėjus veiklą. Trečioje skurdo mažintojų eilėje yra tie, kurie nustato mokesčius, kuriuos įmanoma sumokėti. Ir tai padarius nebankrutuoti. Pastarieji supranta, kad kuo daugiau veikiančių įmonių ir kuo daugiau dirbančiųjų, tuo daugiau įplaukų bus gauta į biudžetą.

Ir štai tada, kai kasdieniu savo darbu skurdą mažino aibė žmonių, tarp kurių yra ir politikų bei valstybės tarnautojų, tik tada ateina eilė pasidarbuoti tiems, kurie kuria socialinės šalpos schemas. Taip, tokia parama sumažina kai kurių paremtųjų asmenų skurdą, paimant iš vienų ir duodant kitiems. Todėl daugeliui atrodo, kad tik paramą skirstantys žmonės ar institucijos yra vieninteliai skurdo mažintojai. Tačiau čia darbas verda ne gerovės kūrimo, o gerovės perskirstymo srityje. Iš tikro, tai yra ne skurdo mažinimas, o lopymas kitų gerovės lopais. Šalpa, rūpyba, išmokos tikrai yra matomoji skurdo mažinimo scenos dalis, bet ją apšviečia užkulisiuose triūsiantys neįvertinti gerovės kūrėjai.

Rūta Vainienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė