Rūta Vainienė: Lietuva – nedarbo trečiokė

Pasinaudoti garsios dainos patarimu ir „visada žiūrėti tik į šviesiąją gyvenimo pusę“ Vyriausybė, matyt, nusprendė gavusi pylos už tai, kad Lietuvos žmones nuolat gąsdina įvairiausiomis blogomis žiniomis. Kas nepatingės atsiversti pačią Eurostato ataskaitą, sužinos ir kitą, ne tokį džiuginantį faktą – Lietuvoje nedarbas yra trečias pagal dydį visoje ES. Didesnis nedarbas nei Lietuvoje yra tik Graikijoje ir Ispanijoje, ten nedarbas augo ir buvo apie 20 procentų (Graikijoje – 19,2 proc., Ispanijoje – 22,9 proc.).

Lietuva priklauso nedarbo lyderių ES trejetukui, ir štai tokiame kontekste profesinės sąjungos pasiūlė padidinti minimalią algą ir net nustatyti jos automatinį kėlimą kiekvienas metais. Gera žinia, kad Vyriausybė tokiam siūlymui nepritarė, o premjeras pasakė: „Neatsargūs sprendimai, susieti su minimalia alga, gali turėti ir kenksmingų pasekmių“. Tie neigiami MMA kėlimo padariniai yra augantis nedarbas, ypač tarp darbo rinkos naujokų ir nekvalifikuotų asmenų.

Jaunimo (15–24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis trečiąjį praėjusių metų ketvirtį sudarė 31,7 proc., kas trečias norintis dirbti jaunuolis yra bedarbis. Prezidentė ta proga pabarė Vyriausybę, kad ši per mažai dėmesio skyrė jaunimo nedarbo problemai spręsti. Atrodytų, ką dar, be minimalios algos nekėlimo, galėjo padaryti Vyriausybė? Atsakymas nuskamba iš finansų ministrės lūpų – legaliai dirbti neskatina per daug apmokestinamas samdomas darbas. Gyventojų pajamų mokestis kartu su valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokomis sudaro apie 40 procentų darbuotojo uždarbio. Minimalios algos ant popieriaus savininkas į rankas gauna mažiau nei 670 litų, tačiau jis uždirba ne 800, bet 1050 litų. Kadangi dalį mokesčių sumoka darbdavys, darbuotojas taip ir nepamato nei savo tikrosios darbo vietos kainos, nei valdžios kainos. Eurostato 2009 m. duomenimis, darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje yra 9 vietoje pagal dydį. Mažiau apmokestina Latvija, Estija, Danija, Suomija.

Beje, finansų ministrė pasakė tik dalį tiesos – panašią mokesčių naštą kaip samdomas darbas velka ir didelė dalis individualios veiklos vykdytojų. Kai veikla yra apmokestinama, o neveikimas subsidijuojamas pašalpomis, lengvatomis ir kompensacijomis, auga šešėlis, mažėja paskatos dirbti, tad nėra ko stebėtis, kad ir su dideliais mokesčių tarifais per valstybės biudžetus perskirstoma mažai BVP, palyginti su kitomis ES šalimis.

Ir nepaisant šių faktų, kad pajamos apmokestinamos per daug ir kad mokesčius reikėtų mažinti, ypač valstybinio socialinio draudimo, Seime vis dar sklando progresinių mokesčių idėja. Progresiniais mokesčiais norima dar padidinti samdomo darbo apmokestinimą. Tačiau minimalios algos kėlimas didina nedarbą tarp jaunimo ir nekvalifikuotų asmenų, o progresiniai mokesčiai palies ir produktyviausius, darbščiausius, labiausiai išsimokslinusius, nešančius didžiausią atsakomybės naštą. Šie žmonės, skirtingai nuo jaunimo, be darbo neliks – nebent tik be dalies pajamų. O gal Lietuva liks be jų, emigravusių, be jų sukuriamo BVP ir be pačių mokesčių.

Tame pačiame naujienlaiškio numeryje Vyriausybė džiaugiasi, kad sumažėjo emigracija ir padaugėjo sugrįžtančių emigrantų skaičius, jų pernai buvo 14 tūkstančių. Vyriausybėje, kaip suprantame iš finansų ministrės žodžių, vis daugėja žmonių, žinančių, ką padaryti, kad emigracijos kreivė dėl progresinių mokesčių nepakeistų krypties ir nereikėtų dar ir šios „šviesiosios gyvenimo pusės“ perrašyti tamsiu rašalu.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.