Šokis apie valstybės biudžetą

Pasitikėti trapia vieno balso persvara, kuria disponuoja valdantieji, gali tik nepataisomi optimistai, o ministras pirmininkas Andrius Kubilius greičiau yra nepataisomas realistas.

Todėl pradėta dairytis į opozicines partijas, ieškant ten galimų biudžeto rėmėjų ir pamirštant savo nepalankius ir net įžeidžiamus jų vertinimus, gausiai naudotus dar netolimoje praeityje. Pradiniu taikiniu pasirinkta Darbo partija (DP), kaip „konstruktyvi opozicinė jėga“. Kadangi šios partijos vienvaldis lyderis yra europarlamentaras Viktoras Uspaskichas, buvo pamėginta jį atskirti nuo visos partijos, tikintis, kad ten atsiras ambicingų politikų, kuriems bus atsibodusi vedlio diktatūra, ir jie norės paimti partijos vairą į savo rankas. Tokių politikų DP neatsirado.

Dar kartą pasitvirtino žinoma tiesa, kad DP – tai vieno žmogaus partija, kuriai, netekus dabartinio vedlio, grėstų politinė mirtis. V.Uspaskichui parodžius, kas šioje partijoje yra šeimininkas, ir dar išsityčiojus iš Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD), konservatorių vadovams teko skubiai atsisakyti savo žodžių ir vilčių DP paversti savo sąjungininke. Nors formaliai derybos lyg ir nenutrūko, bet po TS–LKD vadovų pasitarimo vargu kas begali tikėtis, kad šios derybos baigsis norimu rezultatu. Todėl A.Kubiliaus akys nukrypo į kitas opozicines partijas. Yra pagrindo manyti, kad iš trijų likusiųjų pirmiausia bus pasirinkta „Tvarkos ir teisingumo“ partija. Ši skiriasi nuo DP tuo, kad ji nėra vieno žmogaus – Rolando Pakso – partija, nors iš pradžių buvo būtent tokia. Dabar partijos įkūrėją „ištrėmus“ į Briuselį, realiu partijos vadovu tapo Valentinas Mazuronis. Bet nuo to TS–LKD vadovams nė kiek ne lengviau, nes V.Mazuronio pažiūros gerokai skiriasi nuo valdančiųjų partijų pažiūrų, o jo ranka gana tvirta. Be to, niekam ne paslaptis ir geri „tvarkiečių“ bei socialdemokratų ryšiai. Tikėtis, kad V.Mazuronis pritars valdančiųjų pasiūlytam socialinių išmokų ir darbo pajamų mažinimui, ne itin realu. Ne itin realu, kad valdantieji savo politikos pamatinius akmenis, ant kurių jie ištisus metus rentė valstybės rūmą, pakeis kitais. Tai būtų tiesioginis savo klaidų pripažinimas ir menki šansai ateities rinkimams.

Dar yra teorinių šansų susitarti su socialdemokratų partija (LSDP). Bet kai socialdemokratai pateikė savo alternatyvią programą, kuri skiriasi iš esmės nuo valdančiosios koalicijos programos, tikėtis, kad bus surasta kompromisinė programa, nelabai realu. Ypač žinant, kad A.Kubilius kompromisą supranta kaip pritarimą jo siūlymams. Be to, dar neužmiršti ir mesti socialdemokratams kaltinimai dėl to, kad jie būdami valdžioje iššvaistė valstybės ir „Sodros“ biudžetus (išmintingai nutylint, kad tokiam švaistymui uoliai talkininkavo ir pati TS–LKD). Taigi susitarimų tarp TS–LKD ir LSDP tikriausiai nebus. Lieka dar Valstiečių partija ir keli neprisijungusieji. Galbūt konservatoriai suras trūkstamus balsus šių politikų gretose. Bet ir tai nepadės, jei Proveržio koalicija nesusitars tarpusavyje dėl vieningos pozicijos. O susitarti kol kas nesiseka. Kas toliau? Toliau galimi trys scenarijai. Pirmas scenarijus: TS–LKD suranda trūkstamus balsus, biudžetas patvirtinamas, socialinės išmokos ir atlyginimai apkarpomi, socialinių neramumų tikimybė išauga. Antras scenarijus: biudžetas nepatvirtinamas, gyvename pagal 1/12 modelį ir laukiame naujų rinkimų. Trečias scenarijus: biudžetas nepatvirtinamas, Vyriausybė tampa mažumos Vyriausybe ar atsistatydina. Tada valstybės gyvenimas būtų pusiau paralyžiuotas ir reikėtų laukti naujų rinkimų ir naujų valdančiųjų be TS–LKD. Visi šie scenarijai nepadidins valstybės stabilumo. Jį galėtų padidinti toks premjeras, kuris sutelktų visuomenę pavojaus valstybei akivaizdoje, tartųsi su visomis politinėmis partijomis ir ieškotų kompromisinių sprendimų.