Vertybių politikos krachas

Į Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą šliūkštelėta dar viena dozė cinizmo. Be to, šis mėginimas gelbėti braškančią koaliciją buvo atliktas negrabiai ir gali duoti netgi priešingą efektą.

Prieš metus kalbėjome, kad TS–LKD neturi daug draugų tarp kitų politinių partijų. Konservatorių vadovai garsėjo aštriais pareiškimais kitų partijų atžvilgiu, demonstravo principingą ir nesutaikinamą poziciją. Atrodė, kad natūrali jų sąjunga įmanoma nebent su Liberalų sąjūdžiu. Šiandien tai – tolima praeitis.

Tiesą sakant, ši keista konservatorių kelionė prasidėjo dar iki pastarųjų Seimo rinkimų, 2006 metais, tuometinei opozicinei Tėvynės sąjungai netikėtai pareiškus oficialią paramą socialdemokrato Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybei. Dauguma konservatorių rinkėjų net susapnuoti negalėjo, kad tai būtų įmanoma. Ši parama truko pusantrų metų ir baigėsi tuo, kad konservatorių vadovas Andrius Kubilius pripažino, jog tai buvusi klaida, ir savo interneto dienoraštyje įrašė mea culpa.

TS–LKD sprendimas po Seimo rinkimų sudaryti koaliciją su Arūno Valinsko vadovaujamais „prisikėliečiais“ galėjo kelti abejonių. Juo labiau keistai atrodė atkaklus ir politiškai tuo metu visai nebūtinas politikos išsišokėlio stūmimas į Seimo pirmininko postą, galbūt net pažeidžiant procedūras ir įstatymus. Dar įdomiau, kad koalicijoje atsidūrė ir Artūro Zuoko liberalcentristai. Kiek metų A.Zuokas buvo smaigstytas negailestingomis konservatorių strėlėmis – viskas nubraukta pajuokavimu, jog du iš keturių koalicijos vadovų yra teisti. Taip paprasta! Tačiau vertybių pagrindas Lietuvos politikoje išliko. Tiksliau, vienos vertybės, kurios vardas – valdžia.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė LNK laidai „Savaitės panorama“ komentuodama pasiūlymą DP jungtis į koaliciją citavo popiežių Joną Paulių II, kuris sakęs, jog galima sėdėti prie vieno stalo ir kalbėtis net su turinčiais skirtingas pažiūras žmonėmis. Tačiau, deja, ši popiežiaus citata buvo ne vietoje. Kuo skiriasi TS–LKD ir „darbiečių“ pažiūros – miglotas klausimas, dėl kurio galima diskutuoti, kaip ir dėl problemos, kiek velnių telpa ant adatos smaigalio. Juk TS–LKD pasiūlymo slaptoji reikšmė – ne ideologinių, o moralės ribų peržengimas (kurį ir popiežius, drįstu spėti, vertintų kitaip). Tačiau šių moralės ribų, matyt, jau nebuvo iki tol, arba jos buvo išlikusios tik kai kurių naivių rinkėjų vaizduotėje.

Logiška, kad nevykusios piršlybos su DP pasirodė tik kaip galutinis uždaros technokratinės politikos akordas. Vyriausybė priimdama sprendimus viską tiesmukai suveda į buhalterines formules ir nemato visuomenės procesų, nepastebi gyvų žmonių ir jų lūkesčių. Visai taip pat ignoruojama ir politika kaip tokia, numarinama ne tik vertybinė, bet ir politika apskritai. Ar po šitokio ribų ištrynimo, kurio ėmėsi TS–LKD, Lietuvos politinės partijos dar kuo nors skiriasi viena nuo kitos, ar visos jos jau tapo panašios į vabzdžius, kurių skiriasi tik ūsų ilgis ir kurie be jokių principų, be jokių kitų impulsų mechaniškai migruoja šviesos – valdžios link? Kairės – dešinės, populizmo – tradicijos bei vertybių priešprieša Lietuvos politikoje jau oficialiai paskelbta neegzistuojanti.

Net jei nepaisysime šių tikrai optimizmo nežadinančių aplinkybių, krinta į akis, kad pasiūlymas DP pateiktas negrabiai, tiesmukiškai, numestas nelyginant šuniui kaulas, todėl negali duoti norimo rezultato. Beje, DP pateikė TS–LKD politologiškai teisingas sąlygas, nors demagogiška, su turgaus teatro elementais jų pakuotė pavertė tas sąlygas partijų dialogo parodija. Visi tikėjosi, kad DP paprašys postų, o ji štai pateikė įstatymų paketą. O gal išvis Lietuvoje politika jau tėra įmanoma kaip savo pačios parodija?

Tarimosi su koalicijos partneriais seniai nebėra. Apie sprendimą pakviesti DP nežinojo partijos skyriai, eiliniai partijos nariai. Aiškėja, kad sprendimas nebuvo aptartas net ir didesnėje partijos vadovybės grupėje.

Ką sakytume apie žmogų, kuris daugelį metų kalba viena, dievagojasi, mušasi į krūtinę – ir staiga vieną dieną lyg niekur nieko padaro visai priešingą dalyką? Sunku tokį žmogų būtų laikyti draugu. Po šio TS–LKD žingsnio Lietuvos politika niekada nebebus tokia, kokia buvo iki tol. Liūdna, kad šitaip iššvaistomas pasitikėjimas ir tų likusių negausių rinkėjų, tų piliečių, kurie iki šiol dar tikėjo, jog vertybinė politika Lietuvoje įmanoma.