Violeta Klyvienė. Euro krizės valdymas – ilgo kelio pradžia

Vadinamosios „auksinės biudžeto“ taisyklės įsigaliojimui buvo pritarta praėjusių metų gruodžio mėn. įvykusiame euro zonos lyderių susitikime. Tai žingsnis didesnės euro zonos fiskalinės drausmės ir integracijos link. Pagal šią taisyklę struktūrinis biudžeto deficitas arba deficitas, koreguotas pagal verslo ciklų svyravimus, negali būti didesnis nei 0,5 proc. BVP.

Be to, stiprinant fiskalinę drausmę ši taisyklė turės būti įrašyta ir į šalių nacionalinę teisę. Už šių teisinių nuostatų įgyvendinimą bus atsakingas Europos teisingumo teismas. Valstybės narės, viršijusios limitą, turės pranešti Europos Komisijai (EK), kokiais būdais planuoja pagerinti padėtį.

Taip pat numatyta, kad iki sekančio biudžetų planavimo bus priimtos praėjusių metų lapkritį EK

pasiūlytos perviršinio deficito koregavimo ir kitos fiskalinę drausmę bei priežiūrą stiprinančios taisyklės. Pagal šias taisykles, EK kreips ypatingą dėmesį į planuojamų biudžetų rodiklius, kurie turės atitikti „Stabilumo ir augimo pakto“ reikalavimus.

Taip pat sutarta paspartinti pastovaus antikrizinio mechanizmo – ESM įdiegimą. Jis turėtų pradėti veikti šių metų liepą. Šių metų kovo mėn. bus iš naujo įvertintas bendras ESM/Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) dydis, kuris šiuo metu yra apie 500 mlrd. eurų. Siekiant apsidrausti nuo Graikijos situacijos pasikartojimo susitarta, kad Graikijos vyriausybės skolų nurašymo atvejis buvo unikalus ir išskirtinis ir tai netaps įprasta praktika.

Kokia nauda gąsdinti baudomis tas šalis, kurios ir taip neišgali finansuoti savo įsipareigojimų?

Pažymėtina, kad norint šiomis priemonėmis pasiekti didesnį efektyvumą, būtina jas patvirtinti ES sutartyje. Tačiau daugumos ES šalių vadovai, tarp jų ir Lietuvos, pareiškė, kad iš pradžių turės gauti savo nacionalinių parlamentų pritarimą. Gruodžio mėn. susitikimo metu patvirtinta, kad Europa  prisidės prie Tarptautinio valiutos fondo (TVF) fondo finansinių galių stiprinimo (200 mlrd. eurų įneš euro zonos ir 50 mlrd. – kitos ES narės).  

Nepaisant deklaruojamos vienybės ir suvokimo, kad rinkos laukia konkrečių sprendimų, yra rizika, kad teisinis visų minėtų priemonių įtvirtinimas, nekalbant jau apie įgyvendinimo procedūras, užtruks. Tai patvirtina ir ES patirtis. Kita vertus, Europos Komisijos ryžtas imtis teisinių veiksmų prieš Vengriją rodo, kad šiandien Europos institucijos veikia daug greičiau ir efektyviau.

Šis žingsnis, nors tiesiogiai ir nėra susijęs su krizės stabilizavimo padariniais, tačiau yra logiškas ir savalaikis. ES institucijos privalo demonstruoti ryžtingą pasipriešinimą bet kokiems ketinimams ignoruoti ar laužyti ES teisės aktus. Priešingu atveju visos naujosios iniciatyvos patirs nesėkmę dar pradiniame jų įgyvendinimo etape.

Dalis klaidų jau yra ištaisyta, bet reikia pripažinti, kad tai – tik ilgo kelio pradžia.

Beveik visos numatytos priemonės padės užtikrinti fiskalinę drausmę ateityje, bet vargu ar reikšmingai prisidės prie viešųjų finansų stabilizavimo šiuo metu. Kokia nauda gąsdinti baudomis tas šalis, kurios ir taip neišgali finansuoti savo įsipareigojimų? Didesnis TVF vaidmuo kovojant su krize taip pat kelia dvejopą jausmą. Iš vienos pusės deklaruojamas tikslas griežtai laikytis ES reikalavimų ir teisės aktų, iš kitos, neaišku kam bus panaudoti TVF skirti pinigai.

Apie galimą nusižengimą ES teisei perspėja ir Europos centrinio banko vadovas, sakydamas, kad bandymas pasinaudoti TVF ir taip skatinti tiesioginės pagalbos prasiskolinusios vyriausybėms teikimą, neatitinka Sutarties reikalavimų (de facto tai yra tiesioginis deficito finansavimas).

Taigi ES lyderių laukia dar ne vienas iššūkių kupinas viršūnių susitikimas, tačiau panašu, kad greito problemų sprendimo tikėtis neverta. Tai lemia pastarosios krizės kompleksiškumas – ir struktūrinės realių ekonomikų bei finansinio/bankinio sektoriaus problemos, ir fundamentalaus pobūdžio valdymo krizė. Dalis klaidų jau yra ištaisyta, bet reikia pripažinti, kad tai – tik ilgo kelio pradžia.