Istorikas: pergalė prieš Ordiną buvo neišvengiama

Kuo Žalgirio mūšis svarbus Lietuvos istorijai? Kas būtų jeigu lietuviai su lenkais jo nebūtų laimėję?

Žalgiris mūšis yra svarbus visų pirma kaip pasikeitusios epochos simbolis. Po 1385–86 metų Lietuvos ir Lenkijos unijos ir 1387 metų Lietuvos krikšto geopolitinė situacija regione smarkiai pasikeitė. Vokiečių ordinas iš esmės neteko egzistencinio pamato. Galima sakyti, buvo laiko klausimas, kada Lenkijos ir Lietuvos valstybė perims persvarą. Per keletą dešimtmečių tai ir įvyko. Svarbu pažiūrėti, kur įvyko Žalgirio mūšis.

Jau nebe Lietuvoje, ne Lenkijoje, bet Vokiečių ordino teritorijoje, Prūsijoje. Be to, jis svarbus todėl, kad simbolizuoja 200 metų užtrukusių Kryžių karų Rytų Pabaltyje pabaigą. Nuo to laiko ordinas nebetenka didesnės reikšmės, o Lenkijos – Lietuvos valstybės autoritetas šiame regione tapo toks didelis, kad būtent per XV amžių Jogailaičių dinastijos valdovai įsigalėjo visuose sostuose: Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.

Pagaliau galėjome ir kultūrą puoselėti, ne tik karo meną?

Tai dar vienas labai svarbus dalykas. Praktiškai po šito karo iš esmės prasidėjo ilgalaikis – beveik visą XV a. užtrukęs – taikos laikotarpis, per kurį vyko tiek valstybės struktūrų, tiek Lietuvos visuomenės, tiek kitų sričių modernizacija. XVI a. prasidėjo nauji karai, bet XV a. po Žalgirio mūšio buvo stabilumo, taikos, permainų laikotarpis.

Taigi politinės aplinkybės susiklostė taip, kad pergalė panašiame mūšyje į Žalgirio buvo neišvengiama anksčiau ar vėliau?

Aš taip manau. Netgi jeigu ir lietuviai ir lenkai būtų pralaimėję, tai greičiausiai būtų tik trumpalaikė ordino pergalė, kadangi nei ekonomiškai, nei politiškai jis nebeturėjo tokių resursų kaip anksčiau. Kilmingieji iš Vakarų Europos nebegalėjo vykdyti čia Kryžiaus žygių, kas anksčiau buvo jų stiprybės pamatas, kadangi čia nebebuvo pagonių kraštas. Vien tai, kad sąjungininkams – Lenkijai ir Lietuvai – pavyko sutelkti daug gausesnes pajėgas, rodė, kad persvara yra Lenkijos ir Lietuvos pusėje.

Pakalbėkime apie patį mūšį. Kieno vaidmuo vis dėl to buvo didesnis: lietuvių ar lenkų?

Tai senas ginčas tarp lenkų ir lietuvių, kuris prasidėjo praktiškai tuoj po mūšio. Lenkiškąją versiją Jano Długoszas iš karto suformulavo taip, kad lietuviai pabėgo ir apsisuko vos ne tik prie Vilniaus. Į tai atsakymas Bychovco kronikoje, XVI a. Lietuvos metraštyje, kuris pasakė, kad lietuviai vieni čia laimėjo, o lenkų ponai tik pažiūrėjo. Nuo tada prasidėjo visas tas ginčas.

Žalgiris dabar neatsiejamas ne tik nuo istorinės savimonės, bet apskritai nuo bendro lietuvių mentaliteto. Aišku, prie to daugiausiai prisidėjo sportinės pergalės iš vėlesnių laikų.Jeigu ieškotume bendresnio požiūrio, aišku, lėmė gausesnės pajėgos – tiek lenkų, tiek lietuvių (kai kuriais duomenimis skaičiuojama, kad sąjungininkų pajėgos siekė 50 tūkst. karių, kryžiuočių – apie 32 tūkst. – aut. past.). Be to, padėjo tai, kad sąjungininkų kariuomenė buvo įvairesnė: buvo ir riterių kariuomenė, bet kartu buvo smulkių bajorų, totorių, čekų. Trečia priežastis – sėkmingi taktiniai sprendimai, tarp kurių labai svarbus buvo tas lietuvių kariuomenės pasitraukimo ir grįžimo manevras.

Vytauto ir Jogailos vaidmuo. Lietuvoje paprastai manoma, kad Vytautas kovėsi pačiame mūšyje, o Jogaila stovėjo ir žiūrėjo iš šono. Ar tai tiesa?

Tai greičiausiai kyla iš lietuviškos Jogailos nuvertinimo tradicijos. Turbūt Vytautas mūšio lauke buvo didesnis, turėjo daugiau karinės patirties. Bent jau daugiau yra žinių, kad jisai lėmė pergalę. Bet negalima niekaip teigti, kad Jogaila nedalyvavo mūšyje ir tik meldėsi, kaip kartais sakoma. Yra žinomas vienas svarbus mūšio epizodas, kai prieš Jogailą įvykdytas išpuolis, kuris vos nepasibaigė jo mirtimi. Vokiečių ordino riteriui pavyko prasibrauti su savo nedideliu daliniu gilyn ir užpulti Jogailą.

Jį apgynė būsimas Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, kuriam vėliau teko teisintis, kadangi jis praliejo kraują – tai galėjo sutrukdyti tapti vyskupu. Jam tada teko rašyti vyresnybei dokumentą, kad jis neužmušė, o tik sužalojo priešą. Taigi, nežinoma, kaip tiksliai vyko vadovavimo procesas, bet galima turbūt teisingai pasakyti, kad šitas mūšis turėjo du vadus: Jogailą ir Vytautą.

Jūsų nuomone, kiek dabar, prabėgus 600 metų, lietuviui svarbus Žalgirio mūšis?

Istorinėje savimonėje svarbūs tam tikri simboliai. Žalgiris dabar neatsiejamas ne tik nuo istorinės savimonės, bet apskritai nuo bendro lietuvių mentaliteto. Aišku, prie to daugiausiai prisidėjo sportinės pergalės iš vėlesnių laikų. Gal tai ir lemia, kad šiemet Žalgirio vardas skamba daug daugiau nei pernai Lietuvos tūkstantmetis.

Bent jau aš iš savo asmeninės patirties tokį įspūdį susidariau: tenka duoti daug daugiau interviu, daug daugiau pakvietimų į įvairius renginius. Iš tikrųjų Žalgiris iki šiol išlieka labai svarbus įvykis lietuvių savimonėje. Neužmirškime, kad liepos 15–oji yra oficialiai įtraukta į valstybės atmintinų dienų sąrašą.