Lietuvos istorikas: Vytautas buvo sukūręs imperiją, nors ji taip ir nebuvo pavadinta (nuotraukos)

Visi Žalgirio mūšio inscenizacijos dalyviai apsigyveno stovyklose netoli mūšio lauko. Tačiau tik viena Lietuvių stovykla yra atvira lankytojams. Aleksas Luchtanas iš Vilniaus universiteto archeologijos katedros sako, kad šioje stovykloje yra pristatoma viduramžių etninė Lietuva,  o taip pat ir teritorijos, priklausiusios lietuviams už dabartinių mūsų šalies sienų.

Lietuvių stovykloje stengiamasi išlaikyti autentiką

„Mes pasitinkame stovykloje, tarsi iš tos Vytauto Lietuvos. Iš tos senosios Lietuvos. Iš tos etniškai lietuviškai kalbančios Lietuvos. Parodome lankytojams visų pirma karinę stovyklą. Mūsų stovykla vienintelė iš čia esančių stovyklų, yra gyva ir atvira lankytojams, – sako vienas iš ekspermentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narių  Aleksas Luchtanas. – Mes parodome ne tik, kaip gyvena kariai, kaip jie treniruojasi, kaip jie ruošiasi mūšiui. Mes ne tik parodome Vytautą ir jo asketišką lauko palapinę. Mes parodome ir logistiką. Nes kariuomenė negalėjo šiaip sau ateiti į mūšio lauką po kelių savaičių kelionės. Kartu vyko gurguolės su amatininkais, kitais žmonėmis, kurie aptarnavo tą kariuomenę ir padėjo jai funkcionuoti“.

Pasak A.Luchtano logistiniai daliniai yra svarbūs ne tik dabartinei kariuomenei. Svarbūs jie buvo ir Vytauto laikais.

„Mes ir parodome, kas buvo toje viduramžių logistų stovykloje. Mes matome, kad kalviai taiso sulaužytus ginklus, šarvuotę, gamina naujus ginklus. Kareiviai turėjo kažką valgyti ir buvo be galo sudėtinga nuvežti didelį kiekį lengvai dūžtančių molinių puodų. Todėl turime kilnojamas, lauko sąlygomis veikiančias tekinimo stakles, kuriomis iš čia pat nupjauto medžio kaladės, tekinami dubenys, kiti indai. Jie greitai pagaminami ir karys iš karto turi iš ko maitintis“– pasakoja A.Luchtanas.

Lietuvių stovykloje lankytojams pristatoma ir tos epochos virtuvė. Kartu su kariuomene vykdavo nemažai virėjų, turėjo būti gabenamos nemažos atsargos maisto, nes kariuomenė tik dalį maisto rekvizuodavo iš vietos gyventojų.

„Plyšdavo batai, trūkinėdavo diržai, žirgų apranga, balnai... Turime odininkus, batsiuvius ir taip pat taisančius įvairiausią iš odos pagamintą karui reikalingą įrangą. Plyšdavo rūbai, turime siuvėjas, kurios pataiso, užlopo, papuošia tuos karius, nes mūšyje jie turi atrodyti gana įspūdingai. Mūsų stovykloje skamba karinė muzika“, – tęsia A.Luchtanas.

Ir priduria, kad susirinkus tokiai tūkstantinei žmonių masei, būdavo neišvengiama infekcijų, ligų, įvairių netyčinių sužeidimų, mūšio metu būdavo daug sužeistų. Todėl stovykloje pristatoma ir senoji medicina – to meto gydymas, profilaktika, žaizdų tvarstymas.

„Čia yra viskas, kas reikalinga, kad kariuomenė funkcionuotų, kaip vienas darnus mechanizmas, kad žygis būtų sėkmingas, kad būtų kuo daugiau išsaugota gyvybių, kuo daugiau nugalabyta priešų ir būtų laimėta. Visą tai lankytojams pristato gyvosios archeologijos klubo „Pajauta“ nariai“, – sako A.Luchtanas.

Stovyklos teritorijoje stengiamasi kuo labiau priartėti prie autentikos. Čia nenaudojama tokių medžiagų ir maisto produktų, kurie negalėjo būti arba nebuvo naudojami tais laikais.

Pasak A.Luchtano, rekonstruojant to meto daiktus ir papročius, remiasi konkrečiais archeologiniais radiniais. Pavyzdžiui, visas apavas rekonstruotas remiantis pagal Kernavės ir Valdovų rūmų tyrinėjimo metu surastą apavą, dar šiek tiek panaudojant medžiagos iš Rygos senamiesčio. Kalviai irgi dirba tik pagal tas technologijas, kurios tuo metu buvo naudojamos. Muzikos instrumentai – iš natūralių medžiagų ir lengvi.

Maistas ir maisto ruošimo technologija stovykloje irgi atitinka XIV–XV a. ribą. Tuo metu daugėjo kontaktų su Europa ir jau Vytauto epochos virtuvėje atsiranda rytietiškų prieskonių, ant Vytauto stalo atsiranda vynuogių ir kitų maisto produktų, nebūdingų mūsų regionui.

„Vytautas buvo sukūręs imperiją“

A.Luchtanas savo pasakojime daug dėmesio skyrė ir Vytautui Didžiajam, kurio vaidmenį Žalgirio mūšio lauke pirmą kartą atlieka Lietuvos atstovas.

„Vytautas labai dažnai išsiversdavo be vertėjų, nes mokėjo daug užsienio kalbų. Jis kalbėjo praktiškai visomis jo didžiulėje daugiatautėje valstybėje nuo “jūros iki jūros„ gyvenusių tautų kalbomis. Jis mokėjo ir kaimyninių kraštų kalbas. Tai pirmiausiai – vokiečių. Ją jis gerai buvo išmokęs per du laikotarpius praleistus ordino teritorijoje. Taip pat yra žinoma, kad Vytautas mokėjo lotynų kalbą, mokėjo totorių kalbą. Jis buvo iš tiesų gabus, labai energingas politikas. Ir aš jį Lietuvos istorijoje galėčiau palyginti su mūsų rytų kaimynų istorija, su Petro I vykdoma politika. Vytautas buvo pirmas didysis kunigaikštis, kuris sukūrė imperiją, nors ji taip ir nebuvo pavadinta ir jam nelemta buvo susilaukti tos karūnos“, – teigia A.Luchtanas.

Mokslininkas teigia, kad Vytautas pirmas plačiai prakirto langą į Europą. Vaikščiojo jis apsirengęs Europietiškai rūbais, jis stengėsi atnešti į savo kraštą visą tai, kas buvo pažangu Europoje.

„Jis daug ko išmoko iš kryžiuočių, daug ko išmoko iš vengrų, čekų, kitų kaimynų. Jis skatino karo menus, karo technikos naujoves, jo laikais suklestėjo artilerija. Kartu Vytautas skatino mokslą. Labiausiai jis vertino karo vyrus ir mokslo vyrus. Ir jo dvare tarnavo įvairiausių tautybių patarėjai. Buvo net ordino vienuolių, kryžiuočių, kurie pabėgę jam ištikimai tarnavo visą laiką. O kai kurios tautos, iš pirmo žvilgsnio pavergtos, atvestos į naujas žemes, Lietuvoje surado savo antrąją tėvynę. Labai simboliška, kad šiemet Lietuvos totoriai pastatė Vytautui Didžiajam paminklą. Jie ir karaimai Vytautą iki šiol vertino kaip patį teisingiausią Lietuvos politiką“, – sako A.Luchtanas.

Vytautu ir lietuvių stovykla Žalgirio mūšio lauke susirinkę žmonės domisi gana smarkiai. Dar trečiadienį oficialiame minėjime susirinkę žmonės spėliojo, kuris iš karvedžių, sėdinčių ant žirgų yra Vytautas. Lenkijoje Vytautas jodinėja baltu žirgu ir labai išsiskiria iš kitos grupės karių.

„Baltas žirgas yra valdovo simbolis. Be to, mūsų Vytautas nėra atsitiktinis asmuo. Tai nėra kino aktorius. Lietuvos kariuomenėje majoras Donatas Mazurkevičius jau ištarnavo devyniolika metų. Jis dalyvavo konkurse, kur buvo keliolika kandidatų, norinčių Žalgirio lauke atstovauti Lietuvą. Ir aš labai džiaugiuosi, kad Vytautu tapo žmogus ir intelektu, ir savo figūra, ir savo jodinėjimo technika, ir kariniu pasiruošimu atitinka vaidmeniui. Trečiadienį jis karštyje apie keturias valandas išbuvo su šarvais. Vėliau nušokęs nuo žirgo, dar galėjo pašokti į viršų. Tai yra gerai fiziškai paruoštas žmogus. Tikrai ramu, kad neįvyks tokio tragiško nutikimo, kaip prieš dešimt metų. Tąkart po patrankos šūvio Jogaila nukrito nuo žirgo, mūšis buvo sustabdytas, atvažiavo trys greitosios pagalbos ekipažai ir visi ilgai galvojo, galima jį judinti ar ne. Viskas buvo sustabdyta pusvalandžiui, kol buvo nustatyta, kad Jogaila susilaužė raktikaulį, o ne stuburą. Tik tada jį išvežė ir mūšis vyko be Jogailos“, – tikindamas, kad šiemetinis Vytautas tikrai puikiai reprezentuoja mūsų kraštą pokalbį baigė A.Luchtanas.