Darjušas Lavrinovičius: į Maskvą grįšime... kaip turistai

Ne, Maskvos „Dinamo" žaidžiantis aukštaūgis Darjušas Lavrinovičius (29) dar nebaigia karjeros viename pajėgiausių Rusijos krepšinio klubų. Tiesa, prisipažįsta kartais apie tai pagalvojantis, bet akivaizdu, kad tašką dės dar ne dabar. Ir į Maskvą kada nors su žmona Edita (31) kaip turistai grįš tik todėl, kad gyvendami Rusijos sostinėje iki šiol neturėjo laiko jos pažinti.

Edita ir Darjušas pakviečia į erdvų butą Krylatskoje rajone - metro nėra labai toli nuo centro. Tačiau kai baimindamiesi paklausiame, ar dėl sunkiai suvokiamų Maskvos atstumų spėsime laiku, kiek gali trukti kelionė, Edita nusijuokia: „Jei atvirai, net nežinau - visur važinėjame automobiliu. Jei nėra spūsčių, užtrunkame penkiolika ar dvidešimt minučių. O metro..."

Galiausiai, nors ir pavėluojame, su fotografu pasidžiaugiame, kad nedaug - gal kokių dešimt minučių. Namą nesunku atpažinti - penki daugiaaukščiai šviečia iš tolo. Vartus atidaro budėtojas ir, mandagiai pasiteiravęs, pas ką atėjome, mosteli lifto link. Liftas - nors ir nedidelis, dvelkia prabanga: veidrodžiai puošti auksu tviskančiais rėmais, kur yra laisvo plotelio, švyti marmuras.

Bute pasitinka penkiese: Darjušas su Edita, jųdviejų sūnūs Titas (3), mažasis Darjušas (1 m. 6 mėn.) ir auklė Diana. Vyresnėlis nekantriai laukia už kelių valandų iš Lietuvos atvažiuosiančios Editos mamos. Mums svečiuojantis, šeima gyvena „lagamininėmis" nuotaikomis: vienas kambarys paverstas savotišku sandėliu, kuriame - tvarkingai į maišus supakuoti daiktai. „Kol kas - vien vaikų, daugiausia - jų žaislai", - šypsodamasi atsidūsta Edita. Iki grįžimo į Lietuvą - suskaičiuotos dienos.

Šįmet Europos taurės turnyre „Dinamo" suklupo ketvirtfinalyje, nelaimėjote nei Rusijos taurės, nei šalies pirmenybių. Kaip vertinate sezoną?

Darjušas: Kaip kaip - blogai! Gėda prisipažinti, bet išties prastai sekėsi. Sezono pradžioje dėl finansinių bėdų atsisakė rungtyniauti keletas pagrindinių krepšininkų, todėl teko visiškai keisti žaidimą.

Sąlygas turėjome geras, tik gaila, kad nieko neiškovojome. Vilčių buvo daug, o ir esame pajėgūs, kad šios viltys taptų realybe, deja, šįkart nepavyko. Bet tai juk krepšinis - negali visada laimėti, privalai kartais ir pralošti. Kita vertus, svarbiausia, kad esu sveikas ir, jei tik viskas bus gerai, ketinu žaisti Lietuvos rinktinėje.

Namo lekiate vos pasibaigus sezonui. Maskvoje nesinori likti nė minutės ilgiau?

Edita: O ką čia veikti? Jau gerokai pabodo (šypsosi).

Bet dabar turėtumėte laiko bent Lenino mauzoliejų apžiūrėti.

Darjušas: Pasibaigus karjerai bus laiko ne tik į mauzoliejų nueiti. O dabar traukia kuo greičiau į Lietuvą. Jei žinotume, kad atostogos truks bent tris mėnesius, galėtume dar pasilikti Maskvoje, bet kai poilsiui yra vos mėnuo, gaila laiko. Lietuvoje norisi ne tik savo reikalus sutvarkyti, bet dar ir tėvus, gimines aplankyti. Kadangi šiemet atostogos ilgesnės nei įprastai, su Edita planuojame rasti laiko ir sau: skrisime į Sieną, kur gyvena ir rungtyniauja mano brolis, birželio pradžioje galvojame lėkti į Dubajų.

Edita: Kadangi seneliai labai išsiilgo anūkų, duosime jiems pasidžiaugti (juokiasi).

Darjušai, tavo broliui Kšyštofui sezonas dar nesibaigė, todėl nelaukdamas, kol susitiksite Vilniuje, skubi jį aplankyti. O Maskvoje nors kartą buvote susitikę?

Darjušas: Prieš kokius tris mėnesius Sienos „Montepaschi" žaidė su Maskvos CSKA, tad Kšyštofas spėjo užsukti pas mus, nuvažiavome į restoraną, pašnekėjome.

Žinoma, kartas per tris mėnesius - labai nedaug. Dabar tai priimame ramiau nei anksčiau: abu suprantame, kad toks mūsų darbas, ilgesniam laikui susitiksime tik vasarą. Be to, yra kur tą laiką leisti, kai po namus laksto štai tokie (šypsodamasis mosteli galva į aplink zujančius Titą ir mažąjį Darjušą - red. past.), dienos prabėga kosminiu greičiu. Klausėte, ar turime laiko pasižvalgyti po Maskvą? Nuvedi vaikus į zoologijos sodą, kiną ar atrakcionus, ir to užtenka - pažintis su miestu kol kas apsiriboja tuo.

Maskvoje gyvenate nuo rudens. Pripratote prie beprotiško didmiesčio ritmo?

Darjušas: Man čia labai gera. Mūsų rajone beveik nebūna kamščių, nebent įvyksta avarija ar gatvėse švenčiamos didelės šventės. Viskas arti: iki treniruočių salės - vos dešimt minučių automobiliu, prekybos centrai, kuriuose perkame ir maisto, ir drabužių, - taip pat šalia. Gal todėl Maskvos nelabai ir matome - nėra didelio poreikio išvažiuoti iš savo rajono. Į centrą vykstame nebent nusipirkti ką nors ypatingesnio - tuomet dažniausiai traukiame į CUM'ą.

O į garsųjį GUM'ą nevažiuojate?

Edita: Kartą buvau, bet, tiesą sakant, nelabai patiko. CUM'e pasirinkimas kur kas didesnis. Jei nori, čia gali ir suknelių už tris šimtus tūkstančių rublių (apie 23 700 litų - red. past.) nusipirkti (juokiasi).

Maskvoje leisti pinigus išties yra kur.

Darjušas: Taip, šis miestas toks - tik turėk pinigų. Tie, kurie jų turi, rengiasi brangiais blizgučiais, o namus puošia auksais ir marmurais. Pinigus visada yra kur išleisti, svarbu, kad mokėtų.

O jums moka? Teko girdėti, kad krizė paveikė ir vieną turtingiausių Rusijos krepšinių klubų?

Darjušas: Atlyginimai keletą mėnesių vėluoja, bet žada, kad per vasarą viskas susitvarkys. Krizė paveikė daugelį klubų, bet, laimei, kol kas diržų susiveržti nereikėjo. Paprastiems žmonėms, likusiems be darbo, sunkiau, o aš, tiesą sakant, nė nepajutau, kas yra krizė.

Maskvietiško gyvenimo spėjote paragauti ar vėl sakysite: krepšinis-namai, krepšinis-namai?

Darjušas: Kodėl gi, paragavome - juk nueiname į restoranus, bendraujame su žmonėmis, Edita susidraugavo su maskviečių žaidėjų žmonomis.

Edita: Draugaujame ne tik mes, bet ir mūsų vaikai, sykiu einame į rungtynes.

Darjušas: Atmosfera klube išties labai gera - tai svarbiausia.

Tačiau dažniausiai Editos dienos bėga namuose - su vaikais, tarp puodų, skalbinių ir dar svetimame mieste. Nenuobodu?

Edita: Nežinau kodėl, bet Maskvoje laikas bėga daug greičiau nei Lietuvoje ar Kazanėje, ir visai nesvarbu, ką veiki. Įdomu, ar taip tik mums? Kita vertus, ko stebėtis, jei vien apsipirkti užtrunka tris keturias valandas. Be to, su dviem energingais berniukais net ir būnant namuose nėra kada nuobodžiauti - veiksmas vyksta nuolatos (šypsosi).

Darjušas: Keletą savaičių Maskvoje buvo šilta, tad vaikai su Edita ar aukle ištisas dienas leido kieme - namuose nors kurį laiką buvo ramybė.

Butas, kuriame gyvenate, turbūt priklauso klubui?

Darjušas: Tiesą sakant, net nežinau. Žinau tiek, kad man už jį mokėti nereikia (juokiasi). Atvedė ir pasakė: „Gyvenk."

Ir net pasirinkti neleido?

Darjušas: Leido rinktis iš dviejų panašių. Pasirinkome šį, nes kitame grindys buvo marmurinės - nusprendėme, kad medinės vaikams bus saugesnės.

Baldai, paveikslai - taip pat klubo nuosavybė?

Darjušas: Taip. Čia beveik nieko nėra mūsų.

Tarp svetimų daiktų gyvenate ištisus mėnesius. Nesinori jaukumo, to, kas primintų namus?

Darjušas: Mes taip pripratę. Aš apskritai daug laiko praleidžiu ne šiuose namuose, o viešbučiuose. Be to, žinau, kad turime čia gyventi, ir dėl to per daug nesuku galvos.

Edita: Vien vaikų daiktų bute tiek, kad neaišku, kaip viską pervežti iš vienos vietos į kitą. O jei dar pradėtume su baldais keliauti?

Darjušas: Laimei, didžiąją dalį daiktų šį kartą į Lietuvą atveš mano asmeninis vairuotojas, kuris kaip tik dabar darosi vizą.

Tokios privilegijos kaip asmeninis vairuotojas palengvina gyvenimą?

Darjušas: Žinoma! Be galo patogu turėti vairuotoją, kuris žino visus kelius ir, svarbiausia, kaip prireikus apvažiuoti kamščius. O ir žmoną, vaikus, kai reikia, bet kur nuveža. Galėčiau ir pats vairuoti, bet su vairuotoju - patogiau: automobilis pašildytas, sėdai - ir nuvažiavai.

O kur lietuviškas kuklumas pasidėjo?

Darjušas: Jei važiuojame su draugais kur pasėdėti ir, žinau, tai truks ne vieną valandą, vairuotoją paleidžiu. Visi gyvename netoli vieni kitų, tad paprastai grįžtu su kuriuo nors kitu krepšininku. Beje, Robertui (Robertui Javtokui - red. past.) patinka vairuoti, todėl vairuotojo paslaugomis jis beveik nesinaudoja.

Aš ir pats vairuoti nebijau, juolab kad Rusijoje esu ne pirmą kartą. Svarbiausia tik priprasti prie vietinių vairavimo ypatumų. Žinoma, Kazanės su Maskva nepalyginsi, bet ir ten niekas lėčiau nei aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt kilometrų per valandą mieste nevažinėja. Dėl to grįžus į Lietuvą ir keista - visi, atrodo, taip lėtai juda (šypsosi)...

Savo kailiu patirti, kas yra garsiosios Maskvos spūstys, teko?

Edita: Žinoma! Ilgiausiai „sėdėjau" dvi valandas - kaip tik važiavome į rungtynes.

Darjušas: Tai čia dar nieko... Mes, būna, iki oro uosto ir po tris ar keturias valandas važiuojame. Bet prie spūsčių taip pat priprantama, net kai supranti, kad tai - baisus laiko švaistymas. Jei Vilniuje iš vienos vietos į kitą tenka važiuoti valandą, nerviniesi, o čia dar prieš sėsdamas į automobilį susitaikai su mintimi, kad keliauti teks mažiausiai valandą, todėl ji pralekia labai greitai - rodos, vos pasikalbėjai su vairuotoju, ir - jau vietoje.

Esu punktualus žmogus. Jei susitikimą turiu penktą, stengiuosi išvažiuoti anksčiau ir vietoje būti pusę penkių. Jei įstringu, atvažiuoju prieš penkias. Gyvendamas Maskvoje dar nė karto nevėlavau.

Ir vis dėlto kur - Kazanėje ar Maskvoje - jaučiatės geriau?

Darjušas: Man visur vienodai gerai.

Edita: O man vis dėlto Kazanėje. Ten krepšininkų žmonos ir draugės draugavo, o čia taip nėra. Yra trys keturios, su kuriomis bendrauji, ir viskas. Artimiausios esame su Sergejaus Monios žmona Ksiuša, Roberto Javtoko žmona Vilma, Maskvoje taip pat gyvenančia Edita Šiškauskiene. Susiskambiname, pasimatome.

O vien sau, Edita, laiko lieka?

Edita: Užtenka. Du kartus per savaitę nulekiu į sporto klubą, esantį netoli namų. Man patinka sportuoti, namo grįžtu kur kas energingesnė...

Darjušas: ...taip, taip, patinka, nes gražių vyrų į sporto klubą ateina (kvatojasi). Dar ji vaikšto į grožio saloną...

Edita: Bet retai. Kartą per mėnesį - man dažniau nereikia. Visas kitas laikas prabėga su šeima.

Nepavargai būti tik namų šeimininke? Juk Maskvoje puikios galimybės mokytis, studijuoti - užsiimti tuo, kam iki šiol vis neturėjai laiko.

Edita: Norėčiau studijuoti, bet mieliau tai daryčiau Kaune. Kas žino, gal kitąmet ir grįšiu studijuoti...

Darjušas: Kiek gali mokytis?! Susipažinome - mokeisi, dabar - ir vėl (šypsosi).

Edita: Magistrantūroje studijas apleidau, todėl norėčiau grįžti ir pagaliau baigti, ką pradėjau.

Darjušas: Kai baigsiu karjerą, galėsiu tave išleisti.

Edita: Kurgi ne - tada man reikės dirbti (juokiasi).

Darjušai, rimtai pagalvoji, kad karjeros pabaiga - nebe už kalnų?

Darjušas: Žinoma. Ypač tada, kai iš ryto atsikeli ir jauti, kaip viską skauda. Tokiomis akimirkomis ir imi galvoti: verta ar neverta? Tačiau labai myliu krepšinį ir dar noriu žaisti, todėl kol kas visi svarstymai taip ir baigiasi. Kol nesubyrėsiu, žaisiu.

Tad rudenį vėl grįšite į Maskvą?

Darjušas: Nežinau. Kol kas neaišku. Sutartis su klubu dar galioja, bet jau šiemet, jei kas nors nepatiks, galiu išeiti kitur. Kol kas nieko nesprendžiu - kaip bus, išaiškės vėliau. Man nėra skirtumo, kurioje šalyje gyventi, bet žmonai, vaikams, manau, tai svarbu. Maskvos, kur pilna mašinų, šalta, visur - vienas purvas, nepalyginsi su Ispanija. Tačiau, kad ir kaip būtų, anksčiau ar vėliau grįšime į Lietuvą, ten, kur savi.