Jūratė Bitinaitė: indigo periodas

Nei Vilniuje, nei Las Vegase jos niekada neišvysi ryškiai pasidažiusios ar ekspresyviai apsirengusios. Nebent išskirtiniais atvejais ar progomis. Kažkada mėgavusis žemės spalvomis, šiandien rinkodaros specialistė Jūratė Bitinaitė renkasi jūros gelmę ir jos atspalvius.

Lūpdažiai. Nesu iš tų, kurios nepasidažiusios negali išeiti į gatvę. Tad makiažui skiriu minimalų dėmesį. Dažniausiai renkuosi švelniai rožinį lūpų blizgį ir dievinu rusvus akių šešėlius. Kai dabar žiūriu prieš dešimtmetį sukurtą televizijos serialą „Grybauskai“, net netikiu, kad mano, blondinės, personažas galėjo šitaip ryškiai atrodyti. Iki šiol taip ir neišmokau strėlyčių nusibrėžti.

Atsargumas. Saikingai naudoti kosmetikos produktus, manyčiau, mane paakino du vaikystės atsitikimai: pirmasis – kai sudaužiau artipilnį močiutės kvepalų „ Lancôme Climat“ flakonėlį ir butas kvepėjo kone tris savaites, o antrasis – kai trylikametė išsitepliojau mamos toniniu kremu.

Blondinė. Su šia sąvoka sieju kelias asociacijas. Pirmiausia, galvoju apie gerą ir prastą kirpėjus: vienas sukurs šviesiaplaukės, o kitas – blondinės įvaizdį. Antra vertus, viskas priklauso nuo išsilavinimo, manierų ir reputacijos. Ir po šiai dienai daugelis žmonių, prisimindami mane kaip televizijos personažą, sako: „Ai, ta blondinė Bitinaitė.“ Iš to jau išmokau pasijuokti ir nebijau būti autoironiška. Ypač jei kas nors nesiseka, atrėžiu: „Ko norėti – taigi esu blondinė...“

Akys. Anksčiau drabužius rinkdavausi pagal plaukų toną: jei šis plieninis, vadinasi, ir suknelę pirksiu šaltesnių atspalvių, jei kiek gelsvesnis, linksiu prie pastelinių audinių. Šiandien vis labiau akcentuoju savo akis: jų spalva dažnai padiktuoja ir drabužių spalvą. Jei būčiau žalsvai rudų akių (nieko nėra gražiau už jas), neabejoju, kad ir plaukus dažyčiau rudai, galbūt net kaštonine spalva.

Suknelė. Nesiginčysiu dėl aksiomos: maža juoda suknelė – visiems gyvenimo atvejams. Tačiau egzistuoja labai trapi riba: jeigu suknutė bus pernelyg trumpa ir dar nederės prie aukštakulnių, šviesiaplaukė visada taps blondine. Tik sulaukusi dvidešimt ketverių supratau, jog turiu tokias kojas, kad galiu drąsiai segėti mini. Manau, kiekvienos šiuolaikinės merginos spintoje turėtų būti bent trys juodos suknelės: viena – klubui, antra – kasdienai, trečia – kokteilių vakarui.

Aukštakulniai. Tai – garantuotas pasitikėjimas savimi. Neslėpsiu: ilgai juos avėdama be galo pavargstu, tačiau nėra kitos priemonės, kuri taip pakylėtai leistų jaustis moterimi. Tiesa, prieš audamasi aukštakulnius, visada mąstau, su kuo eisiu į vakarėlį ir su kuo gali tekti susitikti, – vengiu situacijos, kada būčiau aukštesnė už šalia esantį.

Liapsusas. Ką ir sakyti: nemalonu, jei staiga vakarėlio metu prayra kojinė ar sudrėksta nuo prakaito pažastys. Tačiau jei to neslėpsi ir elgsiesi natūraliai, atrodys, kad niekas to net nepastebi. Bet jei bandysi slėpti, gūžtis, pasaulis ims griūti ir pati jausiesi kompleksuota balta varna. Prasčiausiai jaučiuosi ne tada, kai atrodau itin kukliai, o kai persipuošiu. Ir niekada neįsivaizduoju ant rankos dviejų žiedų.