Maratą Sargsyjaną vis dar atpažįsta praeiviai

Šmaikštusis armėnas Maratas Sargsyjanas – daugeliui vis dar kulinarijos ekspertas iš televizijos, nors jo vedamos laidos jau nebėra. „Gatvėje mane dažnai užkalbina nepažįstami žmonės. Sako, kad pažįsta. Tokiomis akimirkomis suglumstu“, − prisipažįsta būsimasis režisierius Maratas.

Vis dar jaučiate aplinkinių dėmesį?
Neseniai vyko filmavimo darbai. Visą dieną prabuvau nevalgęs, tai neištvėręs nusipirkau meduolių, stovėjau ir valgiau. Prie manęs priėjo nepažįstamas vyriškis ir pasakė, jog mane pažįsta. Atsiprašiau, kad valgau, o jis patarė gadinti savo skrandį ir nuėjo. Pasitaiko panašių atvejų, bet kuo toliau, tuo mažiau. O dėmesys būna dvejopas: ir malonus, ir nemalonus. Kartais jis vargina, o kartais padeda.

O jūs nepažįstamų nepakalbinate, prie jų neprieinate?
Prieinu. Mano profesija dažnai to reikalauja. Vaikštau tarsi kiną žiūrėdamas, kadruoju. Prie kai kurių personažų turiu prieiti, pasikalbėti, perprasti jų charakterį. Jei mane kas nors ilgiau stebėtų iš šalies, pamatytų, kad parduotuvėje prie vienos lentynos sukuosi ilgai, stebiu žmones. Nepersekioju, tiesiog stebiu įdomius žmones.

Ko šiuo metu jums labiausiai trūksta?
Laiko. Jo vis per mažai... Atrodo, jokios intensyvios veiklos nėra, bet laiko vis neturiu.

Turbūt pramiegate svarbias valandas?
Ne, ilgiausiai miegu šešias arba septynias valandas. Likusi laiko dalis atitenka mokslams ir darbams. Pastaruoju metu niekas mano gyvenime per daug nepasikeitė. Tik televizijos neliko. Dabar jos vietą užima kūrybiniai dalykai: reklama, įvairūs projektai, filmukai įmonėms.

Su televizija atsisveikinote visiems laikams?
Nemėgstu iš anksto kam nors nusiteikti. Kai vartoju žodį „niekada“, viskas labai greitai pasikeičia. Kartais dienos teprireikia. Ir kuo toliau, tuo labiau tas tempas greitėja. Keista, kodėl laikrodis nepradėjo suktis greičiau...

Maratai, prieš kelias savaites jums sukako trisdešimt. Kaip jaučiatės?
Kai pradės žilti plaukai, tada ir pagalvosiu. Bet pražilę vyrai atrodo labai solidžiai, nėra ko bijoti (šypsosi). Gimtadienį man primena kiti. Nors savo gimimo datos nepamiršau, pats faktas mane mažai domina. Tą dieną gimiau, ir tiek. Ne visas šventes mėgstu. Tiesa, gimtadienis smagesnis nei Naujieji metai. Kai sulauksiu senatvės, gal tada gimimo data bus įspūdinga? Šiais metais su gimtadieniu mane jau sveikino du kartus: prieš dvi savaites ir vakar. Bet vis suklysta (šypsosi). Gimtadienio nešvenčiu, tik kiti paskambina, pasveikina.

Tai gal vestuvių laukiate?
Apie jas negalvoju. Vestuvės skirtos tėvams, kad jiems būtų smagu pažiūrėti, o asmeniškai man šis dalykas rūpi mažiau. Susirenka krūva žmonių. Ko? Kad visi pasakytų daug gražių žodžių, o paskui išsiskirstytų ir pamirštų? Vestuvės – vaidyba. Jei tėvai labai nori, galima dėl jų iškelti. Tada bent jau žinosi, dėl ko kentėti vieną dieną. Bet aš vestuvių dar neplanuoju.

Ar sutikote sielai artimą žmogų?
Niekas negali pasakyti: turi tą žmogų ar neturi jo. Tai subtilu ir asmeniška. Nežinau, ar be manęs paties kas nors kitas tai suprastų. Meilė – dalykas, apie kurį niekada nežinai.

Ar tiesa, kad ilgainiui užmegzti naują pažintį vis sunkiau?
Brandžiam žmogui gyventi iš tiesų sunkiau. Aš − ne pesimistas, bet taip jau yra. Kuo daugiau pamatai, tuo sunkiau... O dėl užmegztų ryšių... Manau, tai daugiau lemia nuojauta. Pamatai žmogų, pakalbi ir žinai, ar bendrausite toliau. Mano bendraminčių ratas nedidelis. Tačiau pažįstu vyresnių žmonių, kuriems draugai – visas pasaulis. Daug kas priklauso nuo žmogaus charakterio. Būna gyvenime etapų, kai norisi bendrauti mažiau.

Kokią vietą jūsų gyvenime užima draugai?
Kasdien su jais nebendrauju. Susitikinėti su draugais kasdien – apgavystė. Tikrą draugystę pajunti, kai prireikia pagalbos. Tada ir supranti, kas tavo draugas.

O kas jums yra tikras draugas?
Tikras draugas tave palaiko – be žodžių tai supranti. Jeigu tą dieną, kai labai reikia jo pagalbos ir negali tau padėti – gal žmona neleidžia, gal dar kas nors, – tu jo „nenurašai“, stengiesi suprasti.

Minėjote, kad dažniau lankotės Šiauliuose...
Važiuoju padėti tėvams. Dabar jie atidaro antrą armėnų virtuvės restoraną. Gal kada nors ir Vilniuje tokį atidarys. Mano mama – virėja, todėl viską gamina pati.

Maistas – vis dar viena didžiausių jūsų gyvenimo aistrų?
Tebeturiu mažą silpnybę jį gaminti, kai tik laiko randu (šypsosi). Iš Armėnijos ši aistra.

O gurmanu save vadinti galėtumėte?
Taip, kartais aš – labai didelis gurmanas, bet ne kasdien.

Gal turite patiekalų, kurių neatsivalgote?
Yra keli tokie valgiai – tai grikiai ir tolma su vynuogių lapais. Šiais patiekalais galėčiau mėgautis ir savaitę. Tik ne ilgiau, nes persisotinčiau ilgam. Kaip kažkada persivalgiau šokolado. Aš jį ir dabar mėgstu, bet tai jau ne tas mėgavimasis.

Kokį maistą renkatės įprastai?
Valgau viską, bet dažnai pajuntu poreikį paskanauti armėniško. Kartkartėmis man tai būtina. Ne vien dėl alkio, tai daugiau vidiniai dalykai.

Kieno norai virtuvėje jus dar stebina?
Labiausiai stebina tai, ko prašo nėščios moterys. Jų norai – patys keisčiausi. Tikriausiai vyrai to niekada nesupras. Mažų vaikų ir besilaukiančių moterų maistas pats įdomiausias.

Kaip manote, ar galima spręsti apie žmogų pagal jo valgiaraštį?
Visose gyvenimo srityse atsiskleidžia žmogaus charakteris. Valgymas – taip pat ne išimtis. Nors abejoju, ar atsirastų tokių profesionalų, galinčių pagal žmogaus valgiaraštį nustatyti, kokia jo asmenybė. Gal kokių nors bendrų bruožų ir būtų galima surasti, bet detaliai – ne. Žinau, jeigu valgyčiau įdomių, dar neragautų patiekalų, mano gyvenimas taptų kur kas įvairesnis ir turtingesnis.

Šiuo metu Lietuvos muzikos akademijoje studijuojate režisūrą. Ar mokslai pakeitė jūsų požiūrį į šią profesiją?

Be abejo. Anksčiau vaizdo klipus kurdavau taip, kaip suvokdavau. Studijuodamas režisūrą, supratau, kad apie tuos pačius dalykus galima kalbėti visai kitaip. Na, žodžiais čia paaiškinti sudėtinga... (dairosi lyg ieškodamas vaizdinių).
Daugelis mano, kad studijuojant akademijoje galima „suakademėti“. Tokiai nuomonei visiškai nepritariu. Nežinau, koks būsiu režisierius, bet dabar studijuodamas režisūrą stengiuosi suprasti ją kaip meną.

Kiek metų domitės režisūra?
Režisūra – seniausias dalykas mano gyvenime. Ja domėjausi nuo vienuolikos metų, kai pirmą kartą pamačiau vaizdo magnetofoną. Pajutau, kad radau savo žaisliuką. Armėnijoje iš pamokų bėgdavau dirbti į kabelinę televiziją. Persikėlęs į Lietuvą, kameros neliečiau gal pusę metų, paskui pradėjau dirbti Šiaulių televizijoje. Mano pasirinkta profesija labai sudėtinga. Šiandien tai jau – gyvenimo būdas. Kas bus toliau, prognozuoti sunku. Daug žymių režisierių vienur pradėdavo, kitur baigdavo. Ir dokumentika, ir vaidybinis kinas... Viskas, išskyrus serialus, man įdomu.

Sakoma, kad režisieriai pasaulį mato kitu kampu...
Nebūtinai. Pažįstu žmonių, neturinčių nieko bendra su režisūra, bet labai įdomiai mąstančių. Kartą mano namo laiptinėje nakvojo benamis. Daviau jam maisto ir patariau važiuoti į namus, į Ukmergę, susitvarkyti dokumentų dėl darbo. Tai jis pasakė, kad važiuoti jam nereikia: per parą į Ukmergę nueis. Jam ir laikas, ir vertybės visai kitos egzistuoja.

Esate sakęs, kad Vilniuje turite pamėgtą gatvelę...
Vienas įdomiausių sostinės rajonų – Senamiestis, taip pat keista vieta netoli oro uosto. Ten yra siaura gatvelė, kur renkasi „bomželiai“. Kokių dalykų joje tik nevyksta: ir meilė, ir susipažinimai, ir dainų vakarai... Pavadinau tą gatvę Teatro gatve.

Kaip jus veikia Lietuvos klimatas?
Klimatas lemia daugelį dalykų. Lietuviai daug šaltesni, santūresni, todėl nereikia iš jų reikalauti, kad vaikščiotų atsipalaidavę kaip italai. Gyvenimas čia ramesnis, šaltoka aplinka veikia žmones. Visą laiką vyksta konfliktas tarp aplinkos ir žmogaus. Bet aš, matyt, Lietuvoje jau pripratau.